Apie vieną jų ir pakalbėsime.

Rugpjūčio pabaigoje mane sudomino straipsnis apie Švenčionių rajone, Jukiškių kaime, gyvenantį ir dirbantį šviesulį - skulptorių Juozapą Jakštą.

Todėl nutariau aplankyti skulptoriaus sodybą.

Iš karto sakau: ką pamačiau, ką išvydau, ką išgyvenau - neįtikėtina! Neįtikėtina ne tik skulptūrų dydžiai ir gausybė, bet ypač iš jų sklindanti dvasinė spinduliuotė. Savo amžiuje mačiau daug išskaptuotų medžio kompozicijų, atskirus personažus ar įvykius ženklinančių paminklų... Ne tiek protu, kiek širdimi pajutau, kad anų, anksčiau regėtų, įspūdžiai nublanksta prieš maestro Juozapo Jakšto kūriniją. Sakau kūrinija, nes žodis „kūryba" lyg ir ne viską pasako, ką byloja mano sielojauta.

Nevardinsiu atskirų skulptoriaus sukurtų kūrinių. Bet vieną kūrinį tiesiog būtina paminėti. Tai dviejų aukštų koplyčia, stovinti kieme, išpuošta gausybe skulptūrų, skulptūrėlių ir jų kompozicijų. Jau vien šio statinio pakaktų, kad jos autorius būtų apdovanotas premijomis ir kitomis regalijomis.

Neapsikenčiu nepabrėžęs: kiekvienas maestro Juozapo (autorius paprašė jį vadinti Juozapu, o ne Juozu) kūrinys spinduliuoja Gėriu ir Grožiu, Tiesa ir Darna, Gamtos ir Tėvynės Lietuvos (lietuvių tautos) pajauta. Ir dar.... Tiesiog fiziškai jauti, kaip kiekvienas jo kūrinys skleidžia sakralumą (šventumą). Kiekviena skulptūra ar skulptūrų ansamblis, tarsi nematomas magnetas traukia prie jo pastovėti ir savo esybe papildyti jų švytėjimu, tomis dvasinėmis, moralinėmis vertybėmis, kurias ką tik buvau suminėjęs.

Atskirai norisi atkreipti dėmesį į maestro Juozapo J. kūrinijos edukacinę (plačiąja šio žodžio prasme) vertę. Ją suformuoja savo palete turtinga, prasminga ir gili autoriaus filosofinė mintis, jos apibendrinta forma. Vaikštant ir žvalgantis po šią skulptūrų galeriją, kirbėjo mintis: jeigu tu atviras moralinėms vertybėms ir savo aplinkoje jauti jų stygių, apsilankęs šioje sodyboje gali jomis pasikrauti, praplėsti savo esatį, savo dvasinę regą. Dar daugiau... Gali išsivežti platesnį supratimą apie savo protėvius, ypač jų rankomis mediniais kūriniais puoštus piliakalnius (jie negalėjo būti nuogi!).

Ačiū Dievui.., kad „Diemedžio" leidykla, pasitelkusi iškilų autorių Valdą Striužą, dar 2006 metais išleido išmaniai, išradingai sudarytą monografiją-albumą „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai" apie išskirtinio meno kūrėją Juozapą Jakštą. Knyga publikuota tokiam žanrui gana įspūdingu tiražu - 3000 egz. Čia buvo surinkta dar tada po mūsų šalį (ir už jos ribų) daugybė išsibarsčiusių įspūdingų maestro kūrinių.

Apskritai Juozapo Jakšto sodyba turėtų būti įrašyta į lankytinų vietų (objektų) sąvadą, kaip reprezentuojanti mūsų tautos ir jos protėvių kultūra. Tačiau kokių nors ženklų, kad ir menkiausios rodyklės, neregėjau. Šalia žiba auksas, bet jis nuspirtas į dulkėtą pašalę... Beje, lietuviams, tai būdinga... Nei Švenčionių savivaldybei, juolab Kultūros ministerijos valdininkijai tokie aukso grynuoliai nerūpi. Verslas, verslas ir dar kartą verslas. Ir - politinės batalijos dėl apčiuopiamą naudą teikiančių kėdžių...

Gal ir pasikartodamas sakau: kitos sąvokos, kaip apmaudo, taikomo aprašytam atvejui, nesurandu. Apmaudu dėl abejingumo, sklindančio iš savivaldybės. Yra ten Kultūros skyrius (turėtų būti...). Bet, panašu, jo darbuotojams rūpi tik tie renginiai, iš kurių gali šis tas „nubyrėti"... Apmaudu ir dėl to, kad Kultūros ministerijoje įžymaus lietuvių skulptoriaus Juozapo Jakšto pavardė gal ir negirdėta.

P.S. Parašęs šį straipsnį tariu: sąžiningai atlikau savo, kaip valstybės piliečio, pareigą.