Tarp kunigaikščių paslapčių skeveldrų

Kokiais batais avėjo, kokius žaidimus žaidė, kokiais papuošalais puošėsi, kokius ginklus nešiojo Valdovų rūmuose rezidavę Lietuvos kunigaikščiai ir didikai? Atsakymai į šiuos ir daugybę kitų klausimų saugiai guli saugyklose, laukdami, kol prie jų prisilies specialistų rankos.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centre, kol kas besiglaudžiančiame Radvilų rūmuose, - tūkstančiai nerūgštinio popieriaus dėžių. Jose - daugiau nei 300 tūkst. radinių.

“Vienas mūsų valdovų rezidencijos išskirtinumų - ji įsikūrusi žemoje ir labai drėgnoje vietoje. Dauguma Europos rezidencijų buvo statomos ant kalno. Valdovams darant remontą, nereikalingi daiktai būdavo metami nuo kalno ir neišliko, - pasakoja Mokslinių tyrimų centro vedėjas Gintautas Striška. - O mes turime be galo turtingą medžiagą. Durpės - daiktų išlikimo garantai, tad Žemutinės pilies teritorija turtinga originalių radinių. Tai Vilniaus miesto istorijos ištakos”.

Darbo - iki pensijos

Centro darbuotojų laukia ilgas ir kruopštus darbas - ne tik restauruoti ir konservuoti šimtus tūkstančių radinių, bet ir sukurti kiekvienam prieinamą skaitmeninę bazę.

Visos po Valdovų rūmais rastos grožybės prieš keletą mėnesių iš Pilių tyrimų centro “Lietuvos pilys” buvo pervežtos į Radvilų rūmus. “Saugykloms dar trūksta tiek pat ploto, kiek čia turime. Rinkinių skyriuje šiuo metu dirba šeši žmonės. Manau, visiems jiems čia yra darbo iki pensijos...” - šyptelėjo G.Striška.

Šiam skyriui vadovaujantis rinkinio saugotojas Arūnas Kalėjus rodo į lentynose sukrautas radinių dėžutes ir sako, kad tai - didžiausias viduramžių ir naujųjų laikų archeologinis rinkinys Lietuvoje.

Per kelis mėnesius vienas darbuotojas fiziškai pajėgus “apdoroti” apie 10 tūkst. radinių ir perduoti juos kitam rinkinių saugotojui. Ranka vedamos inventorinės knygos, tada radinių duomenys suvedami į skaitmeninę bazę. “Tai be galo sunkus darbas, - pasakoja A.Kalėjus. - Žinoma, radinys radiniui nelygus. Vieną galima ir per valandą aprašyti. Bet būna kompleksinių, meninę vertę turinčių daiktų. Naujiems specialistams prireikdavo metų ar net dvejų, kol pradėdavo gaudytis, kur Rytai, kur Vakarai... Tuo tarpu specialistai iš Pilių tyrimų centro jau turi įdirbį, tą pačią dieną sėda prie rinkinio ir pradeda dirbti”.

Aulinukai, kvepiantys vašku

Apžiūrėję dėžutes su plytų skeveldromis ir šukėmis, kurios galbūt vieną dieną bus sulipdytos į puodus ar koklius, kylame į antrą aukštą. Čia dirba devyni restauratoriai. Jurgita Kalėjienė iš vienos dėžutės traukia mažyčius beformius odos gabalėlius, o iš kitos - miniatiūrinių odinių aulinukų porą! Originalas - XV a. vaikiški batukai. Tik jie jau kvepia ne oda. Greičiau chemikalais, o gal vašku.

“Oda visiškai negali laukti, ją reikia iš karto konservuoti. Paskui iš jos siuvami štai tokie batukai. Valdovų rūmų teritorijoje rasta gana daug odinių daiktų. Lietuvoje mažai tokių vietų. Tik gaila, kad šie radiniai dažniausiai išlieka tik po fragmentą”, - pasakoja J.Kalėjienė.

Prie gretimo stalo spalvotais dažais (greičiausiai akvarele) dirba Deimantė Baubaitė, keramikos ir medžio specialistė. Jos rankose - dailus koklis. Iš koklių duženų ji atkuria kiek galima originalui artimesnį paveikslą. Tuomet jis perduodamas meistrams, šie gamina kopijas. Tokiais kokliais ir aplipdytos Valdovų rūmų menes puošiančios krosnys. “Mums trūksta medžiagos, todėl viskas remiasi analogijomis”, - paaiškina D.Baubaitė.

Ant vieno koklio - Radvilų herbas. “Rūmai nebuvo tik gyvenamas pastatas. Didikai, kaip Radvilos, čia turėjo savo darbo vietas. Rūmų teritorijoje rasta ir Sapiegų herbų. Akivaizdu, kad valdovas koklines krosnis su didikų herbais statė ne tam, kad žinotų, kokius pavaldinius turi”, - sako G.Striška.

Prireikė trijų tonų cukraus

Deimantė rodo laiko negrįžtamai sugadintą ąžuolo gabalą - beformis, keistai susisukęs. Restauruojant medieną, tuščios ertmės užpildomos polimerais arba cukrumi. Kartą didžiuliam radiniui užkonservuoti specialistai pirko net 3 tonas cukraus. Tai pigiausias būdas. Konservuoti polimerais (panašios prigimties polimerų yra ir veido kremuose) - kur kas brangiau. Tiesa, cukrus turi savų trūkumų - mediena gali pradėti rūgti, užpulti skruzdėlytės. “Domėjomės, kas daroma Europoje, Amerikoje. Ten naudojamos tokios pat technologijos. Tikrai nesame atsilikę”, - patikina J.Kalėjienė.

Ant kito stalo guli du dideli akmens luitai, išraižyti keistomis linijomis. “Čia - žaidimai, - sako G.Striška. - Radome žaidimo stalų, plokščių, kurias XVII a. kariai naudojo žaidimams. Šie luitai ilgai gulėjo, kol atsirado žaidimų specialistas, atpažino akmeninę detalę ir pasakė, kad tai žaidimų lenta. Kartais ilgai svarstome, kas čia galėtų būti. Ateina, pavyzdžiui, ginklų specialistas ir sako: čia gi specialaus kardo rankena!”

Beje, kad Lietuvos didikai buvo azartiški, rodo ir XIV-XV a. datuojamos šachmatų, šaškių figūrėlės, tradiciniai žaidimų kauliukai, vilkeliai, malūnėliai, net mediniai peiliai, kuriais, manoma, žaisdavo vaikai.

Greta esančiame kabinete triūsia metalo restauratoriai. Čia mums rodo spyneles, peilių rankenėles, batų pasagėles, peiliukus, net inkrustuotą ietigalį.

Vis dėlto labiausiai akį traukia korį primenantis surūdijusio metalo gabalas - šarvų liekanos. Čia dirbantis laborantas Mantvydas Mieliauskas baigia atkurti apsaugininko aprangą - šarvuotę.

Prabangos ženklai

Vykdant archeologinius kasinėjimus Žemutinės pilies teritorijoje paaiškėjo, kad žmonės čia gyveno nuo pirmųjų amžių. Tai liudija grublėtosios keramikos puodai, gyvenvietės liekanos. Vėliau gyvenvietė buvo išnaikinta statant gynybinę pilį, paskui - rezidencinius rūmus.

“Esame išlepinti raidinių. Kitoje vietoje rasti kokį raktelį ar strėlės antgalį - unikalus dalykas. O mes vienoje iš perkasų 1994 m. radome 600 arbaletinių strėlių antgalių! Matyt, ten buvo ginklų arsenalas, sudegęs per gaisrą, - pasakoja G.Striška. - Radome daug monetų - pirmųjų lietuviškų. Vieną auksinę - XV a. Venecijos dukatą. Bet italų specialistai monetos neatpažino. Gal tai viena retesnių atmainų, gal falsifikatas. Randame ir prabangos ženklų - auksinių žiedų su rubinais, su deimantais. Vis dėlto prabangos liekanų mažai. Bet juk ir mes žiedų taip dažnai nepametame. Per 20 metų žiedų rasta gal dešimt”.

Ar tarp Žemutinės pilies radinių yra daiktų, kurie kadaise priklausė vienam iš kunigaikščių? Į šį klausimą kol kas sunku atsakyti.

Tyrinėjant keleivinį keltuvą į pilies kalną, buvo rasta ypač įdomi plokštelė su įrašais. Ją galima pamatyti muziejaus ekspozicijoje. Kalbininkas Mindaugas Strockis spėja, kad ant plokštės graikišku šriftu užrašyta “Algerdos basileus”. Bet kitų ženklų įskaityti nepavyksta. “Plokštelė rodo, kad XIV a. jau buvo žinomas raštas. Galbūt ji net susijusi su kunigaikščiu Algirdu, - svarsto G.Striška. - Medžiaga perduota tyrinėti. Po kelių, o gal dešimties metų turbūt jau žinosime daugiau. Taip pat radome odinių batelių, panašius avėjo Žygimantas Augustas, kai buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Bet ar tai tikrai jo batai - jau niekas nebeatsakys”.