Tapytojai sename dvare prie Alaušo

Radvilų ir Oginskių laukus menančiame dvare, kurį jau 15 metų valdo Dalia ir Gintaras Gruodžiai, ką tik užsibaigė 30-asis dailės pleneras “Dvaro erdvė”. Šįkart sename dvare, įsikūrusiame Alaušo ežero pusiasalyje, 10 dienų viešėjo 14 tapytojų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Jonavos.

Kai kurie jų senbuviai, dalyvavę visuose ar beveik visuose tapybos pleneruose (Valentinas Ajauskas, Antanas Obcarskas, Elena Balsiukaitė), kai kurie pakviesti pirmąkart (Edita ir Remigijus Januškevičiai, Arvydas Kašauskas, Virginijus Viningas). O štai Adasą Skliutauskaitę ir Eugenijų Cukermaną šeimininkė laiko savo talismanais. Jų buvimas tapybos plenerams suteikia tam tikrą rangą.

Prigužėjo visas dvaras...

Kai kurie dailininkai atvairavo patys, kai kuriuos pristatė antrosios pusės. Krykštavo vaikai, šmirinėjo šunys, visi skubėjo atsigaivinti į ežerą, bet vanduo - kaip drungna arbata. O kai kuriems dar kelias atgal.

Po pietų kažkaip staiga viskas nurimo. Iškriko kas kur, kaip Grigo bitės. Siesta? Pasirodo, ne. Tai buvo tinkamiausias laikas strategiškai patogiai vietai užsiimti. Dauguma stengėsi įbesti stulpelį kuo nuošalesnėje vietoje, toliau nuo pašalinių akių.

Eugenijus Antanas Cukermanas pasistatė molbertą po didžiuliu oranžiniu tentu parko centre, netoli dvaro pastato. Visi galėjo matyti, kaip Nacionalinės premijos laureatas temperamentingai teptuku atakuoja drobes ir popierių. Bet tik iš tolo. Trikdyti įkvėpimo akimirkų niekas nedrįsdavo. Net fotografuoti uždrausta.

Žavingoji kaunietė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė su savo mikroskopine škotų terjeryte Tina įsitaisė prie milžiniškos medinės klėties, menančios dar baudžiavos laikus (tikrai žinoma, kad dvaras slėpdavo sukilėlius).

Elena Bikuškio plenere - jau penktą kartą. Nors tapo abstrakcijas, dvaro aplinkai nėra abejinga (“bandau iš to kažką pasiimti”). Tik kartą ryžosi užsukti į klėtį. Kupeta rudų plaukų perrišta žalio šilko skara, tamsi ilga prijuostė švyti lyg firminis dažų katalogas, o ausyse - grotuvo kaištukai: nieko negirdžiu, nieko nežinau, nieko matyti nenoriu. Kūryba - intymus aktas. Įsitraukia - net pietauti nepasirodo. Jei kyla noras pabendrauti, ateina į terasą (arba į verandą) su buteliu baltojo vyno. Kaipmat apspinta gerbėjais (ir vyno, ir malonios draugijos).

Už tos pačios klėties kampo kukliai prisiglaudė ir jonaviečiai Edita bei Remigijus Januškevičiai. Pirmąkart Bikuškyje, pirmąkart tarp garsių, žinomų. Jaučia įtampą. Remigijus gerai išmiklinta ranka tapo preciziškus fantastinius siužetus, kuriuos, pasirodo, pirkėjai graibste išgraibsto iš jo internetinės galerijos.

Pirties vyrai

Didelę erdvią pirtį prie pat ežero jau seniai privatizavęs plenerų senbuvis Valentinas Ajauskas. Čia net kambarį turi: su plačia lova, stalu. Abu langai žvelgia į ežerą. Kasryt pasivaikščioti ant tiltuko atplaukia pažįstama antis.

Valentinas ypač vertina seno dvaro aurą. Pagalvok tik: įsikūrė čia XVII amžiuje! Kaip ir atrado tokią vietą? Tikriausiai medžiojo koks bajoras su savo varovais, paklydo ir užbrido tarp miškų tą pusiasalį...

Prie pirtelės glaudžiasi ir kitas vilnietis tapytojas - Arvydas Kašauskas. Atsivežiau, sako, keletą nevykusių darbų, kuriems labai nedaug tereikia, kad pasidarytų vykę. Svarbiausia - daug negalvoti. O kai jau šauna į galvą auksinė mintis, tada - švyst švyst! - dviem potėpiais maksimalus rezultatas.

- Tai dabar ir lauksi tų auksinių minčių?

- Taip, taip. Plaukia čia visokių, bet vis ne tos. Tai sėdžiu ir galvoju apie amžinąsias vertybes. (Gerai pasakiau?)

Prie rytinės fasadinės pirtelės sienos dar išsitenka ir Vytautas Poška, žinomos vilnietės dailininkės Gražinos Vitartaitės sūnus. Iškart pripažįsta, kad intensyviausias gyvenimas buvęs pernai, kai buvę daugiau jaunimo. Su merginomis plaukdavę į Meilės salą saulės pasitikti. Iš tų pasiplaukiojimų net paveikslas užgimęs. O dabar - “toks pensininkų pleneras”. Bet tuoj pat susigriebia: įdomu pabendrauti su dailės banginiais. Net kambariokas - Antanas Obcarskas! Kur kitur galėtum pasėdėti prie vieno stalo su įžymybėmis, pasiklausyti jų auksinių minčių apie kūrybą. Vilniuje nei tokių į kavinę pasikviesi, nei pas juos į namus užsuksi.

Vytautas - vyturys. Keliasi 5 val. ryto su saule ir puola dirbti. Daugiau tokių ankstyvų čia nėra. Niekas netrukdo. Dvi valandos maksimalios koncentracijos - ir paveikslas. O po pusryčių - į žvejybą.

Trise valtyje be šuns

Žvejoti jie išplaukia visada trise: pripažintas šio sporto didmeistris Antanas Obcarskas, rangu žemesnis jau minėtas Vytautas ir visada besišypsanti gražuolė Silvija Drebickaitė. Monumentalistė. Tai pasakytina ne tik apie jos pasirinktą dailės specialybę, bet ir apie įspūdingą išvaizdą. Tikriausiai apie tokias Nekrasovas rašė: “Ir šuoliuojantį žirgą sustabdo, ir...” Beje, panaši funkcija jai numatyta ir valtyje: vyrai ją visada sodina prie irklų (sau palikdami kvalifikuotą darbą su kabliukais ir sliekais). Kartą vietinis žvejys neiškentė: “Ir vėl bobą prie irklų pasodinot!”

Žūklė būna sėkminga, jei šefo vieliniame krepšyje raitosi ungurys. Nebloga - jei kilograminė lydeka. O jei tik ešeriukai... Unguriai paprastai keliauja į šaldiklį, lydekos ir ešeriai - į virtuvę pas Birutę.

Antanas neslepia, kad tais laimikiais didžiuojasi ne mažiau nei pavykusiais paveikslais. Tapymas, sako, - jau proza, o žvejyba... Kur dar rasi tokių sąlygų, tokių galimybių! Pernai sugavo 60 ungurių! Yra ištraukęs 5-6 kg lydekų. Ungurius vežasi rūkyti į Kauną, o lydekas atiduoda farširuoti vakarienei. Ar begali būti didesnis malonumas žvejui, kai gera kompanija sėdi terasoje su vaizdu į ežerą, gurkšnoja baltąjį vyną ir giria jo sugautą užkandą.

Kam kregždutė išbūrė laimę

Plenero uždarymo diena, kai turėjo įvykti parodos atidarymas ir svečių (potencialių pirkėjų) subuvimas, prisipildė šurmulio ir nervo. Kam teks koks ekspozicinis plotas - išorinės sienos, vestibiulis ar didžioji dvaro salė, lėmė burtai. Paskui prasidėjo lakstymas su plaktukais, vinukais, lipdukais. Daug kas atsivežė gatavai įrėmintus paveikslus iš namų (čia viską gali parduoti be galerijų antkainių). Kurie tokių neturėjo, pyko: kam čia taip susireikšminti! Arvydas Kašauskas viską vertė humoru: jeigu gražiai pasportuosi, įstiklinsi ir įrėminsi, gali gerokai sureikšminti net tapybą...

Obcarskas buvo ramus: jam visada išperka viską. Ajauskas abejojo: rinka jau nebe ta, persisotinusi. Daug kas fotografavo savo darbus: jei nupirks, kad liktų katalogams. Ir staiga klyktelėjo visada giedra šypsena švytinti Silvija: tiesiai iškirptėn jai pataikė viršuje prie kolonos lizdą prisilipdžiusi kregždutė. Aš pasakiau: tai neabejotinos sėkmės ženklas. Liaudiškos išminties patikrintas.

Ir ką jūs manote? Daugiausia paveikslų - lyg spalvingas emalis švytinčių vandens lelijų ir pievų gėlių - pardavė Silvija. Neblogai pirko ir A.Skliutauskaitės tapytas lėles. Jos jau tapo madingos. Labiausiai - 28 paveikslais - bus praturtėjusi pačios Dalios Gruodienės tapybos kolekcija. (Kiekvienas plenerininkas jai palieka po du darbus.) Šiandien privačiame Bikuškio dvarininkės rinkinyje - 300 paveikslų (100 žinomų tapytojų). Jos didžioji vizija - atgaivintas dvaras ir senoji dvaro kultūra.