3 nuotr.Nors poezijos vakarai šiandien negali konkuruoti su tokiomis pramogomis kaip televizija, kinas, koncertai, poezijos skaitovai džiaugiasi, kad žodis Lietuvoje dar vertinamas ir jaučiamas. Aktoriai, skaitantys poeziją, sako, kad paklausyti eilėraščių susirenka ne tik nuolatinių klausytojų, bet ir jaunimo.
Jaunus aktorius nuperka televizijos
Aktorė Dalia Rasa Jankauskaitė jau daugiau nei trisdešimt metų rengia poezijos vakarus. Per tiek metų buvo ir pakilimų, ir nuosmukių. Šiandien aktorė džiaugiasi galinti pastebėti poezijos atgimimą. „Buvo laikai, kai knygos buvo graibstomos, o poezijos vakarai perpildyti. Nepriklausomybės pradžioje susidomėjimas atslūgo, o dabar vėl jaučiu jį grįžtantį. Žmonės sąmoningai ateina, savo noru“, - sakė D.R.Jankauskaitė. Ypač ją džiugina salėje matomi jauni veidai. „Kartais mėginu su jaunais žmonėmis pasibaigus programai pažaisti. Džiugu, kad jie ne tik klausosi, bet ir žino autorius, būna susipažinę su jų kūryba“, - pasakojo aktorė.
Nors tarp klausytojų jaunimo netrūksta, tarp skaitovų retai išvysi vos mokslus baigusį aktorių. „Atsiranda, bet mes negalime konkuruoti su televizija. Jaunam aktoriui reikia įsitvirtinti finansiškai, o skaitydamas poeziją pinigų gausi labai mažai. Todėl gaila, nes yra įdomių jaunų balsų, veidų, bet jų negirdėti“, - apgailestavo D.R.Jankauskaitė. Moteris pasakojo, kad kartais nebūna lėšų net nuvažiuoti į kitą miestą. „Dedi visas viltis į ministeriją, rašai projektus, lauki, ar duos, ar ir vėl pakirps sparnus. Juk negali vien savo malonumui to daryti“, - sakė aktorė.
Ji prisimena, kad dar vaikystėje pajuto oratorystės teikiamą malonumą. „Jei nori būti geras skaitovas, turi norėti kažką svarbaus papasakoti. Pamenu save vaikystėje - jei tik kas ateidavo, lipdavau ant kokios pakylos ir deklamuodavau ar dainuodavau. Kitas svarbus dalykas - pedagogai. Jie turi suteikti galimybes tau atsiskleisti. Ne mažiau svarbūs ir tinkami pavyzdžiai“, - apie tai, ko reikia norint būti geru skaitovu, pasakojo aktorė. Ji iki šiol stebisi, kaip vienas aktorius scenoje gali pakerėti šimtus sėdinčiųjų salėje. „Tai yra magiška literatūros galia, kai be jokių papildomų priemonių, vien žodžiu, užburi visą salę klausytojų. Turi mylėti literatūrą ir tą meilę perteikti“, - svarstė.
Pasak jos, literatūra ypač svarbi jaunam žmogui. „Literatūra kondensuota forma, meninėmis priemonėmis nusako žmonių viltis ir lūkesčius. Aš tikiu, kad ir poezijos skaitymo vakarai neišnyks. Tie jauni žmonės, kurie pradžioje pasiduoda kažko geresnio paieškoms, atras savo tikrąjį kelią“, - tvirtino aktorė.
Poezijos ištarmės valandos - kaip geros mišios
Būdama dar mažas vaikas aktorė Olita Dautartaitė Šiaurės Lietuvos Vidubalos kaime įsilipdavo į seną vinkšnos medį ir garsiai tardavo pačios arba kažkur girdėtus nerišlius tekstus. Kaip pati sako, rodėsi, jog jos balso klausosi arimų vagos, tolimas tamsus miškas, siauruko bėgiais lekiantys traukiniai, kiemo vištų pulkelis. O penkerių metų, išmokusi skaityti, lipdavo ant Kauno Šančių medinio namo laiptelių ir praeiviams deklamuodavo eilėraščius. „Gal anuomet kaip vaikui buvo svarbu, kad tavęs klauso, supranti, kad vien žodžiu gali žmones sulaikyti. Ir nuo tada poezijos nesilioviau skaityti. Nuo jos nenutolau nei studijuodama, nei jau dirbdama teatre. Susipažinau su poetais, rašytojais, jų kūryba. Ir jau be Poezijos pavasarių, Poetinių Druskininkų rudenų, literatūros vakarų nebeįsivaizduoju savo gyvenimo“, - pasakojo aktorė.
Ir šiandien O.Dautartaitė skaito daug poezijos. Išlavinta poetinė klausa lengvai atskiria gerą kūrinį nuo prasto. „Kai atsiverti naują poeto knygą, skaitai eilėraštį ir jį savimi išgyveni, iš karto norisi jį skaityti garsiai. Norisi, kad tavo balsas be verkšlenimų, patoso, suturėta emocija išreikštų poezijos jėgą, jos melodiką, grožį“, - sakė kūrėja.
Aktorė prisipažįsta, kad teatro ilgesys aplanko rečiau nei poezijos ir literatūros. „Šiuo metu vaidinu monospektaklį pagal Icchoko Mero novelę „Tūkstantis, tūkstantis, tūkstantis mylių“. Kai pavyksta pripildyti šį spalvingą ir emocionalų tekstą savimi, neperdėta, nesuvaidinta jausena, apima didžiulis gerumas. Taip ir poezijos vakaruose. Literatūra teikia didžiulę palaimą. Ją renkiesi tik tokią, kokią laikai didele, gražia, slėpininga. Toks paprastas žmogaus ir gamtos buvimas eilėraštyje. Ir tau atrodo būtina ištarti tai ir kitiems:
Ir varnalėša paežy Išskleis skaisčiausią žiedą. Vienatve mano, tu graži, Ir tau pasaulis gieda. (Jonas Strielkūnas).
Tokios ištarmės valandos - kaip geros mišios. Kaip pasakytų Viktorija Daujotytė, „liūdesio gražumas“.
Ji džiaugėsi, kad susidomėjimas poezija neblėsta. Literatūros vakarai nestokoja poeziją mylinčių klausytojų. O ir dalyvaudama įvairiuose skaitovų konkursų komisijose aktorė susiduria su jaunimu, kuris mielai skaito eilėraščius ir jų klauso. „Susidomėjimą poezija turėtų skiepyti literatūros mokytojai, tėvai, dramos būreliai. Kūrybinis poreikis ir poveikis turėtų būti skiepijamas nuo mažens. Daugiau dėmesio tam galėtų skirti ir televizija - rengti daugiau pastovių literatūros, poezijos laidų. Džiaugiuosi „Formatu“, bet juk to tikrai neužtenka. Galima atrasti įdomių, patrauklių pateikimo formų. Juk poetinis žodis turi didžiulės įtaigos. Klausytojas nuščiūva, kada prabyla eilėraštis“, - sakė kūrėja.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
