Svarbiausių Lietuvos namų saugotoja

Pačioje Vilniaus širdyje - Gedimino kalno papėdėje, Arkikatedros ir Valdovų rūmų pašonėje - įsikūręs Lietuvos nacionalinis muziejus. Jis užima visus Vilniaus pilių teritorijos gynybinės paskirties pastatus - Naująjį ir Senąjį arsenalus, Aukštutinę pilį, gynybinės sienos bastėją. Tai seniausias ir tvirčiausias Lietuvos istorijos forpostas, kuriam jau 20 metų vadovauja vienas ir tas pats generolas - muziejininkė, kultūros istorikė Birutė Kulnytė. Ir jos apdovanojimai kariški: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, Latvijos pripažinimo kryžiaus Karininko kryžius. Dar: Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Ir tai tik pagrindiniai.

Tačiau erdviame, santūriai sutvarkytame direktorės kabinete - jokių aukštus apdovanojimus liudijančių diplomų, juolab - pačių regalijų. Prisipažino: visos tos brangenybės tuoj pat keliauja į numizmatikos skyrių.

- Gerbiama direktore, pernai suėjo lygiai 20 metų, kaip vadovaujate šiai sudėtingai muziejaus struktūrai su daugybe padalinių ir skyrių...

- Mano muziejinio darbo praktika dvigubai ilgesnė, nes atėjau čia tuoj po universiteto.

- Ar vakarykštei studentei muziejaus gyvenimas nepasirodė... pernelyg užkonservuotas?

- Muziejinė aplinka patiko, bet atsidūriau tarp daug vyresnių žmonių. Jau kėliau sparnus į Istorijos institutą, bet staiga parūpo kolekcijos. Ėmiau važinėti į Maskvą, Leningradą, domėtis, kas ten yra iš Lietuvos.

- Įtariu, čia jau pakvipo ne tik istoriko, etnografo, bet ir detektyvo darbu.

- Lituanistikos migracijos keliai gana aiškūs. Buvom perpučiami visų istorijos vėjų. Iš kur tik kokia kariuomenė atžygiuodavo - ten su mūsų turtais ir sugrįždavo. Tyrinėti tas svetimas kolekcijas pasidarė taip įdomu, kad jas pasirinkau ir savo disertacijos tema. Dairytis darbo kitur jau nebenorėjau.

- Gal prisikasėte prie ypatingų Madrido dvaro paslapčių? Perestroikos laikais paviršiun iškilo tiek daug įdomių dalykų. Kaip, pavyzdžiui, partiniai funkcionieriai tuštindavo unikaliausius fondus pamaloninti aukštiems užsienio svečiams, asmeniniams poreikiams, privačioms dovanoms.

- Visko būta. Ir atviro grobstymo, ir originalų keitimo plagiatais.Kartais tie faktai išplaukia nekonkrečiai - memuaruose, literatūros kūriniuose. Viena aišku - jokie istoriniai kataklizmai nebuvo naudingi muziejams.

- 1992 m. tapote didžiulio muziejaus direktore. Kodėl tą atsakingą postą paskyrė būtent jums?

- Matyt, atrodžiau patikimas, savas žmogus. Suvokiantis, kas yra muziejaus rinkiniai. Ypač bijota jų išparceliavimo. Nes jau tie dalykai buvo prasidėję kitur.

- Ką radote, perėmusi tokio didžiulio ūkio šeimininkės raktus?

- Atvirai pasakius, palaidą balą. Nieko piktybiško - tik nedaug tvarkos. Praktiškai nebuvo ūkinės dalies - ją reikėjo sukurti. Laimei, patikimose rankose, puikiai tvarkomi buvo muziejaus rinkiniai. Per tą istorinį virsmą niekas nedingę. O kituose muziejuose visko būta.

- Ir kas gi dingo iš kitų?

- Ginklai. Net vagyste liežuvis neapsiverčia to pavadinti. Taip ginklavosi patriotai.

- Su muškietomis - prieš rusų tankus?

- Juokingai skamba, bet žmonės - naivūs. Aš vis kartojau: saugokim namus!

- Tuos namus stebiu jau 20 metų. Su meile prižiūrimi, išpuoselėti. Atviri visuomenei. Be daugybės esminių naujovių, atsirado kultūros istorijos vakarai - lyg ir koks profesinis Vilniaus inteligentijos klubas.

- Po nepriklausomybės atgavimo mūsų gyvenimas labai pasikeitė. Buvo reorganizuoti, prijungti Revoliucijos ir Ateizmo muziejų fondai.

Gavome puikiausius rinkinius. Ideologizuoti tik pavadinimai. Pas mus atkeliavo turtinga medinių dievulių kolekcija, bažnytinė tapyba (kurios dalis grąžinta Bažnyčiai), anų laikų Vyriausybės dovanos. Tada - griežčiausiai! - jos tuoj pat būdavo perduodamos Revoliucijos muziejui.

- Ar jos turi išliekamąją vertę?

- Dar kokią. Kokie meno dirbiniai! Kilimai! Paveldėjom juvelyriškai šilku siuvinėtą Stalino portretą. Penkto dešimtmečio. Įspūdingiausia persų laikus siekianti Vidurinės Azijos tekstilės tradicija.

- O tradicija perduoti dovanas muziejui - dar gyva?

- Jos laikosi tik Prezidentūra. Vyriausybė ir Seimas viską pasilieka sau.

- Jums atėjus keitėsi ir muziejaus pavadinimas. Istorijos ir etnografijos tapo Lietuvos nacionaliniu.

- Nes toks pavadinimas adekvačiau atspindi išsiplėtusios struktūros rinkinius, jungiančius archeologiją, etnografiją, istoriją. Tad vadintis vien istoriniu - būtų turinio susiaurinimas.

- Valdot visus Vilniaus pilių teritorijos gynybinės paskirties pastatus. Čia lankantis nesunku pastebėti, kaip metai po metų atgyja, gražėja aplinka - patys pastatai, kiemai, kalno šlaitai...

- Jei tas procesas nebūtų dirbtinai stabdomas, galėtume daug greičiau užbaigti tai, kas užsibrėžta.

- Atsirado ir nemažą pagreitį įgyja leidybos skyrius. Keli „Lietuvos fotografijos istorijos“ tomai, kartografinis leidinys „Lietuva žemėlapiuose“, senųjų atvirukų rinkinys...

- Pastarasis turėjo ypatingą rezonansą: kaipmat paskleidėm tą madą, antikvariniai atvirukai pabrango keleriopai. Savuosius rinkinius pradėjo leisti ir kiti muziejai. Didžiausias džiaugsmas, įvertinimas - kad tuos mūsų leidinius išperka. Ne gėda, kai reikia, nusivežti dovanų ir lankantis užsienio muziejuose.

- Vilniuje - o ir visoje Lietuvoje - permanentiškai vyksta archeologiniai kasinėjimai. Plačioji visuomenė nėra sistemiškai su jais supažindinama.

- Kad didesnių sensacijų ir nėra. Tačiau dėmesio vertų dalykų vis dėlto randama. Ilgai stebėjausi, kad neturime jokių senųjų vilniečių apyvokos daiktų. Net dubens. Negali taip būti, sakiau. Ir štai atkasamas medinis šulinys, mediniai vandentiekio vamzdžiai. Ateis laikas, kai mūsų muziejaus struktūroje atsiras ir Vilniaus miesto muziejus.

- Jums teko ir garbė, ir rūpestis atkurti Signatarų namus. Ką ten radote?

- Tuščią pastatą. Pirmiausia, ką padarėme - įrengėme ekspoziciją, skirtą dvidešimčiai pirmojo Nepriklausomybės Akto signatarų. Ir atvėrėme duris lankytojams. Šiuo metu ten vyksta savas gyvenimas: vakarai, susitikimai, Kovo 11-osios Akto signatarų knygų pristatymai. Pasitinkant atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį - kas jau visai čia pat - verkiant reikia rimto tų namų remonto, ekspozicijos atnaujinimo. Jau turime aiškią jos viziją. Tai turėtų būti ilgo ir dramatiško nacionalinio atgimimo kelio istorija, prasmingai užsibaigianti 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktu. Tų dvidešimties signatarų - kunigų, gydytojų, teisininkų, inžinierių - sąmoninga ir kryptinga veikla turėtų būti prideramai atspindėta.

Signatarų namai jau dabar labai populiarėja, tampa lyg ir šviesiausių Lietuvos inteligentų susitikimo vieta, juos vienijančiu klubu. Nes itin sudėtingas istorinis laikas kelia naujus uždavinius - kaip tos lietuvybės, tos nepriklausomybės neprarasti.

- Matote tokį pavojų?

- Matau. Ir pirmiausia - dėl atsainaus požiūrio į savo kultūrą. Pervažiuokit per visus Lietuvos muziejus - tautinio kostiumo nerasit. Tik mes jį turime. Juk tai nėra normalu. Tačiau eksponuoti nuolatinėje ekspozicijoje neįkainojamus autentiškus pavyzdžius būtų neatsakinga. Nes tokių - net sudėjus į vieną vietą, ką turime visoj Lietuvoj - ne tiek jau daug. Todėl Liaudies kultūros centro audėjoms užsakėm tiksliausias kopijas, atkartojant viską - siūlo storį, audeklo raštą, spalvas, siuvinėjimus. Turim jau visą kolekciją.

- Ir vis dėlto: kad ir kaip vertintume tautinį kostiumą, šiandien nesisegame tų kilograminių sijonų, nesivelkame storų milinių žiponų...

- Seniai neduoda ramybės mintis apie tautinio kostiumo renesansą. Prieš keletą metų teko dalyvauti popiežiaus Benedikto XVI inauguracijos iškilmėse. Į tuščią eilę visai šalia manęs ėmė rinktis bavariškais kostiumais apsitaisiusi delegacija iš popiežiaus gimtinės. Drabužiai lengvi, komfortiški. Liūdnai pagalvojau, kaip mes atrodytume su savo tautiniais. Tikriausiai sušilę, nuvargę... O juk galėtų prigyti patraukli tautinio kostiumo modifikacija, pritaikyta šiai dienai, atliepianti madai. Kaip jau prigijo ir paplito riešinės, nertos lininės kepuraitės, vasarą tokie patogūs, higieniški lininiai drabužiai.

Manau, ateis laikas, kai muziejus galės ir tautinio kostiumo užsakymus priimti. Pasiūlyti tokias jo atmainas, kurios atitiktų šiuolaikinio žmogaus poreikius. Labai norėtųsi, kad tautinis kostiumas pradėtų gyventi, taptų mūsų kasdienybės savastimi. Kad tai, kas sava, būtų ne tik muziejinio pasididžiavimo objektas.