respublika.lt

Sudužusi keramika - Barselonos puošmena

(0)
Publikuota: 2021 gruodžio 15 08:23:58, Milda KUNSKAITĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
A. Gaudis. Vikipedijos nuotr.

Visi architektūros objektai - pastatai, tiltai, parkai ir paminklai - formuoja ir didžiųjų megapolių, ir mažyčių miestelių veidą. Suprantama, visais laikais tai buvo didžiulis architektų nuopelnas. Kai kurių vardai jų kūriniuose liko gyventi amžinai. Antonijus Gaudis (Antoni Gaudi) - vienas išskirtiniausių architektų, kada nors gyvenusių Žemėje, kuris sukūrė ryškų ir nepakartojamą Barselonos miesto veidą, naudodamas savo išrastą mozaikos techniką trencadis. Jis taip pat yra vieno garsiausių pasaulio statinių, kuris iki šiol dar neužbaigtas, autorius.

 

Barselona - saulėtas, linksmas ir ryškus miestas, kurio gatvėmis vaikštinėjant neapleidžia jausmas, kad atsidūrei pasakoje. Ypač daug prie šios nuostabios atmosferos prisideda mozaikos technika, kurią sukūrė ir įdiegė Katalonijos architektai modernistai, vadovaujami didžiojo A.Gaudžio. „Trapi" keramika įgijo antrąjį gyvenimą ir ilgiems šimtmečiams papuošė miesto architektūrą.

Antonijus Gaudis (1852-1926) - didis Ispanijos architektas, pakeitęs supratimą apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Europos architektūrą, sukūręs kataloniškąjį modernizmą ir nulėmęs šiuolaikinės Barselonos - aktyvios, ryškios ir dinamiškos, tokios, kurią pažįsta ir myli visi - veidą. Jo statiniai jau prieš šimtmetį iš esmės pakeitė Barselonos vaizdą.

Tarp kitko, Antonijus Gaudis tam tikra prasme yra rekordininkas. Iš jo pastatytų 17 unikalaus, tik jam būdingo stiliaus pastatų, net 7 yra oficialiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat katalikų vyskupijoje jau daugiau kaip 10 metų vyksta A.Gaudžio kanonizavimo procesas -talentingąjį kūrėją ketinama paskelbti šventuoju, visų architektų globėju.

Visi apsilankantieji Barselonoje nuoširdžiai žavisi šio meistro darbais, vieno unikaliausių architektūros stilių pavyzdžiais. Ir dar čia galima pamatyti nuostabių statinių, įkvėptų didžiojo katalonų architekto, suprojektuotų ir pastatytų ne tik daugiau kaip prieš šimtmetį. O garsiosios jo projektuotos šventovės statyba bus baigta iki mūsų amžiaus vidurio, o gal ir pabaigos. Taip, tikrai ne anksčiau. Bet apie tai truputį vėliau.

Truputis biografijos

Antonijus Gaudis gimė 1852 m. nedideliame Reuso mieste, Katalonijoje. Jis buvo penktas, jauniausias, vaikas šeimoje. Berniukas nuo vaikystės sirgo reumatu ir dėl to negalėjo žaisti su kitais vaikais. Užtat jis pamėgo ilgai vaikščioti vienas, ir šį pomėgį išlaikė visą gyvenimą. Taip pat jau vaikystėje, kaip sakė pats, tėvo dirbtuvėje prabudo jo erdvės pajautimas ir kūrybos trauka.

17-metis A.Gaudis persikėlė į Barseloną, kur po penkerių metų parengiamųjų kursų buvo priimtas į Provincijos architektūros mokyklą. 1878 m. ją baigęs gavo architekto diplomą. Tuo metu iš didelės Gaudžių šeimos jie liko dviese su tėvu - visi šeimos nariai, taip pat būsimojo architekto mama, iškeliavo anapilin. Beje, A.Gaudis niekada nevedė. Jis pasišventė architektūrai ir visą gyvenimą buvo vienišas. Įsimylėjęs buvo tik kartą, bet jo dievinamoji neatsakė tuo pačiu, todėl jis visiškai pasinėrė į religiją ir darbą.

Kaip prisiminė amžininkai, A.Gaudis jaunystėje atrodė labai respektabiliai - vilkėjo brangius kostiumus, avėjo kokybiškus batus, visada buvo nepriekaištingai apsikirpęs ir nusiskutęs. Jis buvo gurmanas, nuolatos lankydavosi teatre ir operoje, o į statybos aikšteles vykdavo savo ekipažu. Bet į senatvę architektas nustojo rūpintis išvaizda, rengėsi bet kaip ir labai kukliai maitinosi. Gatvėje jį kartais palaikydavo elgeta.

Architekto mirtis išvis buvo absurdiška. Vieną vasaros dieną 73-ejų A.Gaudis išėjo iš namų ir patraukė į bažnyčią, o pakeliui išsiblaškiusį architektą partrenkė tramvajus. Vežikai griežtai atsisakė vežti į ligoninę sąmonę praradusį nevalyvą senuką, neturėjusį nei pinigų, nei dokumentų. O kai A.Gaudis buvo pagaliau nugabentas į vargšų ligoninę, jam buvo suteikta tik būtiniausia medicinos pagalba. Tik kitą dieną architektas buvo atpažintas, bet jo būklė tuo metu buvo jau tiek pablogėjusi, kad niekas jam nebegalėjo padėti. 1926 m. birželio 10 dieną A.Gaudis mirė ir po dviejų dienų buvo palaidotas jo nebaigtos statyti bažnyčios kriptoje.

Katalonų modernisto projektai

Nuo kūrybinės karjeros pradžios A.Gaudžio projektai išsiskirdavo iš kolegų kūrybiškumu ir originalumu. Yra skiriami du jo kūrybos laikotarpiai: ankstyvieji statiniai ir tautinio moderno stiliaus pastatai (nuo 1900 metų). Būtent šimtmečių sandūroje A.Gaudis peržengė dominuojančių istorinių stilių ribas, visam laikui persikeldamas į kreivų paviršių pasaulį ir suformuodamas savo atpažįstamą architektūros stilių.

Ir nors A.Gaudžio autorinės technikos būdai yra priskiriami klasikiniam modernizmui, faktiškai savo kūryboje jis naudojo įvairiausių stilių elementus, juos kūrybiškai pritaikydamas. O kadangi Antonijų nesulaikomai traukė natūralios gamtos formos ir moderno stilius, įsigalėjęs visose to meto meno srityse, jo architektūriniuose projektuose atsirado sudėtingų natūralių, gamtai būdingų formų ir erdvinių konstrukcijų: hiperboloidų, konoidų ir helikoidų. Tai ir yra vienas išskirtinių A.Gaudžio stiliaus ypatumų - jis faktiškai atsisakė tiesių ir lygių linijų. Meistras neretai sakydavo, kad gamtoje neįmanoma rasti nė vienos tiesios linijos, o tai, jo nuomone, reiškė, kad ir architektūroje jų neturi būti.

Šią teoriją A.Gaudis ir įgyvendino kreivose akmeninėse konstrukcijose, susisukusiose geležinėse skulptūrose ir įvairios paskirties architektūros objektuose. O dar architektas daugelį savo darbų papuošė spalvotų plytelių mozaika, tuo jiems suteikdamas dar vieną ryškų išskirtinį bruožą, ir dar sykį patvirtino savo nuomonę, kad „gamta nemėgsta vienspalviškumo".

Keraminės mozaikos technika trencadis

XIX a. pabaigoje keramika jau buvo plačiai naudojama interjerams ir eksterjerams apipavidalinti, bet naudoti keraminių plytelių šukes kaip mozaiką kreiviems paviršiams papuošti sugalvojo būtent A.Gaudis. Ši idėja jam kilo kuriant Guelio parko statybos projektą.

Kadangi katalonų architekto projektuose iš principo buvo vengiama tiesių linijų, jam teko spręsti nelengvą uždavinį: keraminėmis plytelėmis dekoruoti didžiulį išlenktų ir banguotų paviršių plotą. Kadangi keraminės plytelės nelygiose vietose lūždavo, architektas nutarė panaudoti ir šukes. Taip Guelyje atsirado vilos bokštelių, papuoštų keramikos duženomis. Šis dekoravimo būdas taip įkvėpė A. Gaudį, kad jis ėmė jį taikyti ir vėlesniuose projektuose.

Architektas beveik visur pradėjo naudoti įvairiausių spalvų, dydžių ir reljefiškumo keramines plyteles. Plytelių duženos, sudarančios mozaikos piešinį, ant konstrukcijų buvo tvirtinamos cemento skiediniu. Rezultatas visada pranokdavo lūkesčius - spalvingi blizgios keramikos šukių deriniai ryškioje Viduržemio jūros šalies saulėje darė neišdildomą įspūdį.

Iš esmės savo šedevrus su mozaikomis A.Gaudis kūrė iš keramikos laužo, kuris anksčiau būdavo tiesiog išmetamas. Jis su plytelių gamyklomis ir indų manufaktūromis buvo sudaręs brokuotų prekių pristatymo sutartis - šukes architektas iškart pritaikydavo. Jeigu sudužusių plytelių ir indų neužtekdavo, jo padėjėjai vykdavo į Barselonos sąvartynus ir rasdavo medžiagos ten.

Laikui bėgant „sudužusios" A.Gaudžio mozaikos technika buvo pavadinta trencadis, o išvertus iš katalonų kalbos tai reiškia „trapus, dužus". Tokia neįprasta technika suteikė visišką laisvę kūrėjo vaizduotei ir galimybę kurti ryškias ir nepakartojamas kompozicijas.

A.Gaudis išrado pačią trencadis techniką, o jos taikymu architekto projektuose rūpinosi vienas iš jo artimiausių padėjėjų Žozepas Marija Žužolis (Josep Maria Jujol), kurio talentas padėjo galutinai atskleisti daugelio A.Gaudžio darbų grožį. Fasadų ir interjerų dekoravimas trencadis technika tapo viena iš A.Gaudžio vizitinių kortelių.

Sagrada Familia (Šventosios Šeimynos bažnyčia)

Būtent šią šventovę, kurios kertinis akmuo buvo padėtas 1882 m., minėjome straipsnio pradžioje. Tai vienas įžymiausių A.Gaudžio darbų Barselonoje. La Sagrada Familia - milžiniška bazilika, pradėta statyti A.Gaudžiui esant gyvam, prieš maždaug 150 metų, įvairių šaltinių duomenimis, planuojama užbaigti po 30-80 metų.

Kyla klausimas, kodėl statyba trunka taip ilgai? Atsakymas yra labai paprastas - bažnyčios statybos iniciatorių sprendimu visi darbai turi būti finansuojami tik iš parapijiečių aukų. Antroji priežastis - akmens blokų gamybos pagal A.Gaudžio projektą sudėtingumas, nes kiekvieną jų reikia pagaminti ir pritaikyti atskirai. Dėl neįprastos išvaizdos bažnyčia tapo viena pagrindinių Barselonos įžymybių. Laikraščio „El Periodico de Catalunya" duomenimis, pagal lankytojų skaičių ji nenusileidžia Prado muziejui ir Alhambros rūmams.

O trencadis galimybes laikui bėgant pelnytai įvertino daugybė pasaulio menininkų. Įkvėpti A.Gaudžio kūrybos, jie kūrė naujus šedevrus, transformuodami ir tobulindami trencadis, naudodami papildomas šiuolaikines keramikos technologijų galimybes.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s