Šiandien Vilniuje jau nebėra Vytauto Kasiulio dailės muziejaus. Nors ant pastato A.Goštauto g. jokio užrašo nėra, oficialiai tai - Lietuvos diasporos dailės muziejus. Taigi, V.Kasiulio muziejus Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padaliniu neišbuvo nė dešimtmečio.

V.Kasiulio muziejus Vilniuje duris atvėrė 2013 m. Jam gimti pagrindą padėjo V.Kasiulio žmonos Bronės Kasiulienės Lietuvai padovanoti darbai. Dar 2010 m. B.Kasiulienė testamentu padovanojo vyro kūrybinį palikimą Lietuvai, o sūnus Vytautas Kasiulis jaunesnysis perdavė kolekciją su sąlyga, kad Lietuvoje bus atidarytas V.Kasiulio vardo muziejus. Kolekciją sudarė 950 kūrinių bei asmeninis dailininko archyvas iš 596 darbų. Kad darbai pasiektų Lietuvą daug prisidėjo jau keletą dešimtmečių Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis.

Vytautas Kasiulis (1918-1995) - dailininkas, kuris per savo kūrybos laikotarpį tapo vienu iš nedaugelio lietuvių menininkų pripažintų pasaulinėje meno arenoje. Iki jo vardo muziejaus atidarymo jo darbai buvo saugomi užsienyje. Individualios V.Kasiulio darbų parodos buvo rengtos Freiburge, Paryžiuje, Berlyne, Londone, Kopenhagoje, Stokholme, Čikagoje, Niujorke ir kituose didžiuosiuose miestuose. Lietuviškuoju Pikasu vadintas V.Kasiulis išmanė aliejaus, pastelės, guašo, temperos technikas, kurių pagalba savo kūryboje sugebėjo suderinti tapybą, grafiką bei scenografinę kūrybą.

Pasirodo, taip aukštai vertinti menininko darbai valdininkams neatrodo tokie svarbūs, o susitarimai su menininko giminaičiais - pamiršti. Taip situaciją vertina kultūrininkai, sužinoję, kad vietoj V.Kasiulio muziejaus dabar veikia Lietuvos diasporos dailės muziejus. Ši žinia pasklido savaitgalį. Apie tai nė menkiausio pranešimo spaudai neparašęs kultūros ministras Simonas Kairys savaitgalį žurnalistams dar aiškino, esą įsipareigojimo, kad kurį laiką turėjo būti naudojamas V.Kasiulio muziejaus pavadinimas, tarsi nėra. Kilus pasipiktinimui, ministras situacijos komentuoti jau nebenori ir nurodo, jog už viską atsakinga Lietuvos dailės muziejaus vadovybė. Nors ministerija balandžio 2 d. pati patvirtino tokį muziejaus sprendimą.

Nacionaliniam dailės muziejui nuo 2019 m. vadovauja liberalas, buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Šis tikina neradęs dokumentų, įpareigojančių laikyti V.Kasiulio vardo muziejų. Be to, direktorius nepasikuklino ir suabejoti V.Kasiulio talentu, teigdamas, jog yra menotyrininkų, vertinančių, kad V.Kasiulis yra vidutinio talento, komercinis menininkas."

A.Gelūnas net neslepia, kad giminaičiai nebuvo informuoti apie muziejaus pavadinimo pakeitimą, su jais nebuvo tartasi. „Pagrindinė kolekcijos dovanotoja Bronė Kasiulienė yra mirusi. Paprastai muziejus nederina savo ekspozicijų keitimo ir parodų planų su menininkų giminaičiais. Nebent tai yra nurodyta kūrinių dovanojimo sutartyje. Vis dėlto iš giminių sulaukiame nemažai pretenzijų surengti vieno ar kito menininko jubiliejinę parodą ar pagausinti konkretaus menininko kūrinių pastovioje ekspozicijoje. Į tokius prašymus atsižvelgiama tik išskirtiniais atvejais, jei toks įsipareigojimas prisiimtas gaunant kolekciją kaip dovaną", - „Vakaro žinioms" sakė A.Gelūnas.

Jis tikina, kad jokio susitarimo su giminaičiais nebuvo: „Ne, tokio įsipareigojimo nebuvo - raštu jis niekur nėra užfiksuotas. Buvo ankstesnės muziejaus vadovybės noras tokį muziejų sukurti, bet vadovaujantis ne giminių išreikšta sąlyga, o savo valia - ankstesniam muziejaus direktoriui V.Kasiulio darbai tiesiog labai patiko. Darbų sugrąžinimo reikalavimui turi būti rimta priežastis - mano nuomone tokios priežasties šiuo metu nėra."

Muziejaus direktorius tikina, kad Diasporos muziejus su savo nauja koncepcija bus priimtinesnis daliai menininkų. „Sprendimas buvo priimtas, norint suformuoti plačią Lietuvos diasporos menininkų kūrinių ekspoziciją ir suvokiant, kad visa Lietuvos diasporos dailė negalėtų tilpti po V.Kasiulio pavarde - buvo net atvirų atsisakymų iš menininkų eksponuotis „po Kasiulio vardu". Garsus užsienio lietuvių menininkas sakė: „po Kasiuliu tai jau manęs nepakišit". Panašios nuomonės laikėsi ir tebesilaiko dauguma Lietuvos dailėtyrininkų (ypač tų, kurie tyrinėja Lietuvos diasporos dailę). Taigi pradėjome su muziejaus kolegomis ieškoti talpesnio pavadinimo ir po ilgų diskusijų atradome, kad graikiškas žodis „diaspora" išties apima labai daug - įvairių tautybių Lietuvos menininkus, kūrusius už Lietuvos ribų", - tikino A.Gelūnas.

Tačiau V.Kasiulio artimieji nemaloniai nustebinti ir jau svarsto apie darbų atsiėmimą iš Lietuvos. O menininkas V.Papievis, atsakydamas į muziejaus vadovybės bandymus aiškinti, jog jokio susitarimo nebuvo, paviešino B.Kasiulienės rašytą dovanojimo dokumentą. Jame rašoma: „Šiuo raštu aš, Bronė Kasiulis, išsakau savo valią perduoti Lietuvai savo vyro Vytauto Kasiulio kūrybinį palikimą ir meno vertybių kolekciją su sąlyga, kad Lietuvoje bus įsteigtas Vytauto Kasiulio valstybinis muziejus." Raštas patvirtintas tuometės ambasadorės Paryžiuje Jolantos Balčiūnienės.

Tik po šio dokumento paviešinimo A.Gelūnas pranešė, kad, nors gavo ministerijos leidimą keisti pavadinimą, dabar prašys leidimo jį grąžinti. „Šiandien oficialiu raštu kreipsiuosi į Lietuvos kultūros ministrą, prašydamas atšaukti dviejų Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinių - Vytauto Kasiulio dailės muziejaus ir Prano Domšaičio galerijos (kuriai neseniai buvo suteiktas Klaipėdos dailės muziejaus pavadinimas) - pavadinimų pakeitimą, galimai sugrįžtant prie šios iniciatyvos po išsamių viešų diskusijų. Ačiū tiems, kurie diskutavote, bet ne tiems, kurie užgauliojote", - vakar paskelbė A.Gelūnas.

Komentuoja tapytojas, dailės pedagogas, kritikas Aloyzas STASIULEVIČIUS:

Direktorius elgiasi neteisėtai. Nesakau, kad būtų blogai turėti visos diasporos dailės muziejų, nes yra daug vertingų kūrėjų. Bet kam kuriant kažką naujo reikia griauti tai, kas jau yra sukurta?

Juk V.Kasiulio giminės padovanojo tiek daug vertingų kūrinių. Tai reikia branginti ir gerbti. Dabartinėje situacijoje jie netgi galėtų paprašyti darbus grąžinti. O tai būtų didžiulė netektis Lietuvos kultūrai. Juk iš Lietuvos nuolat buvo išvežama daugybė meno kūrinių. V.Kasiulio darbų praradimas būtų didžiulė netektis. Tačiau Lietuvos valdžiai nereikia savo kūrėjų, jie nėra remiami, gerbiami. Ir jų darbai jau nebereikalingi.

Aš buvau Paryžiuje, bendravau su V.Kasiuliu. Gerbiu jo meną ir jis tikrai vertas dėmesio. Tai yra aukšto lygio menininkas. Tai, kad mes turime jo muziejų, yra didelis dalykas Lietuvai. Negalime to prarasti.

O viskas vyksta dėl to, kad dabartinis muziejaus direktorius nėra intelektualas. Jis yra egoistas, mes jį puikiai žinome. Su juo kalbėtis yra sudėtinga. Jis nėra muziejininkas, tai yra ambicingas politikas. Jam atėjus išsipildė posakis „nauja šluota naujai šluoja". Jis manė, kad jam neprivalu tęsti buvusios vadovybės veiklos krypčių, tačiau tai, ką darė buvusi ilgametė valdžia, buvo teisinga.

Deja, A.Gelūnas - tik vidutinis dailininkas, o gal net ir prastas. O kai vidutiniai žmonės tampa viršininkais, visuomet kyla bėdų. O dar kai tai daroma tyliai nuo visuomenės, tikint savo teisumu... Dažnai tokie ambicingi žmonės priskaldo daug malkų, o kitiems reikia gelbėti, ką dar galima išgelbėti.