1 nuotr.Šią savaitę vienam talentingiausių šalies teatro aktorių ir režisierių Viktorui Šinkariukui būtų sukakę 70 metų.
Šalies teatro istorijoje gilius pėdsakus palikusį teatralą kolegos ir jo mokiniai prisimena kaip ypatingo elegantiškumo pavyzdį. Kaip degantį kūrėją, kūryboje visada siekusį maksimalios kokybės ir visada sakydavusį: „Čia turi būti klasė“. Žmogų, turėjusį puikų humoro jausmą, labai džentelmenišką, apsiskaičiusį, tačiau širdyje išlaikiusį paprastumą ir iš jo išplaukiantį tyrą, vaikišką skrydį svajonių bei kūrybinių idėjų link. Žmogų, mylėjusį kitus, gyvenimą ir turėjusį unikalią fantaziją. Kuomet klausantis jo kalbų, visi nuoširdžiai patikėdavę, kad visa tai yra tiesa, nors ir žinodavę, jog tai - tik jo vaizduotės vaisius.
„Daryti“ spektaklį - labai įdomus procesas, nepaisant visų sunkumų, pinigų paieškos. Bet faktas, kad tu atsakai prieš aktorius, žiūrovus, priverčia jaustis tarsi matadorui koridoje. Daug kas norėtų pastovėti arenoje su tais gražiais drabužiais, bet bijo rago. Bijai rago - neik į areną“, - kažkada yra pasakęs V. Šinkariukas. Nacionaliniame (tuomet valstybiniame) Kauno dramos teatre aktorius pradėjo dirbti nuo 1966 metų. 1974-aisiais baigė Maskvos N. Lunačiarskio teatrinio instituto (GITIS) neakivaizdinį skyrių. 1986 metais Kauno dramos teatre debiutavo kaip režisierius spektakliu Nikolajaus Koliados „Ragatkė“. 1994-1996 metais vadovavo Kauno aukštesniajai teatro mokyklai. Aktoriaus kūryba įvertinta įvairiomis teatro premijomis.
Pasak Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovo, aktoriaus Egidijaus Stanciko, žvelgiant į teatro istoriją, labai dažnai tenka nustebti, kaip laikas dovanoja talentus ir kaip juos tiesiog pavagia iš mūsų. O talentų įminti pėdsakai lieka ne tik bendrakeleivių kūryboje, bet ir visų, kurie ištikimai sekė jo idėjomis, kūrybiniame kelyje.
„Mąstydamas apie daugelį tokių mūsų aktorių, savo atmintyje ir širdyje regiu vieną ryškų veidą, tikrąja to žodžio prasme artistą - Viktorą Šinkariuką, kuris degė ypatingais savo vaidmenimis teatre, kine, televizijoje, teatro pedagogikoje. Jo paruošti studentai, šiandien būdami jau viduriniosios kartos aktoriais, laiko visą repertuaro svorį. Gaila, kad likimai didžiųjų talentų yra ir vingiuoti, daugiabriauniai, negailestingi. Bet gimsta tokie talentai, kurie įprasmina laiką ir tame laike įspaudžia tokius ženklus, kuriuos skaitydamas jauti aiškią kryptį ir šviesą. Jaučiu didžiulę pagarbą bei džiaugsmą, kad mes buvome kartu tame laike. Ir kad tas laikas tęsiasi įrodydamas, jog jis yra bejėgis prieš tokių žmonių talentą bei jo ženklus mūsų gyvenimuose“, - prisiminimais dalijosi teatro vadovas E. Stancikas.
