1 nuotr.Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje susitikimas su bestselerių autore iš Anglijos Liusinda Raili (Lucinda Riley) baigėsi audringais plojimais. Nebūtų aktorė - apie savo romanų siužetų paieškas ji pasakojo taip įkvėptai, emocingai ir vaizdingai, tarsi būtų rodomas kino filmas. Dėl savo romanų L. Raili yra išmaišiusi kone pusę pasaulio, o ir jos gyvenime, pasirodo, netrūksta keistų sutapimų, pranašiškų ženklų.
L. Raili - buvusi balerina, teatro, kino ir televizijos aktorė. Pastaruoju metu ji atsidėjusi literatūrinei kūrybai, šaltuoju metų laiku su vyru ir vaikais gyvena Norfolke (Didžioji Britanija), o vasarą - Provanse, Prancūzijoje.
L. Raili knygos pasklidusios po pasaulį tiesiog pavydėtinu daugiau kaip septynių milijonų egzempliorių tiražu. Ji kuria šeimos istorijas, kurios iš šių laikų nusidriekia į praeitį ir vyksta įvairiose šalyse. Autorė yra išleidusi aštuonis romanus. Jos romanai "Levandų sodas", "Orchidėjų namai", "Mergaitė ant jūros skardžio", "Vidurnakčio rožė" žinomi ir Lietuvoje. O visai neseniai išleistas romanas "Septynios seserys. Majos istorija", kurį rašytoja ir pristatė Vilniaus knygų mugėje.
"Septynios seserys" - ambicingiausias L. Raili projektas. Autorė yra užsibrėžusi parašyti septynias knygas apie septynias seseris, kurias likimo vingiai išblaškė po visą pasaulį.
Kaip atsirado šios istorijos sumanymas?
"Aš turiu septynis vaikus, - pareiškė lieknos figūros ir nedidelio ūgio L. Raili, tiesiog priblokšdama auditoriją. - Taip, taip, gailėkite manęs. Ciklas "Septynios seserys" susijęs su mano vaikų skaičiumi.
Artinosi Kalėdos, išėjau į lauką įkvėpti gryno oro ir pagalvojau, ką reikėtų paruošti vakarienei. Pakėliau akis į dangų ir pamačiau septynias seseris - septynias žvaigždes. O, Dieve, kodėl man neparašius apie septynias seseris, kurios yra pamestinukės, išblaškytos po visą pasaulį, pamaniau.
Sukviečiau vaikus, seneles ir paklausiau, ką jie mano apie tai. Jie pritarė. Istoriją pradėjau nuo Majos. Ta serija man, kaip autorei, - iššūkis. Mozaika. Man pačiai įdomu dėlioti tą mozaiką".
Kartą J. Raili buvo nuvykusi į Braziliją, Rio de Žaneiro knygų mugę, pristatyti savo knygos. Tenykštė knygų mugė - tai ne Vilniaus. Didžiulė, visi šaukia, rėkia, tempia už rankovių. "Brazilijoje pasijutau kaip Madona", - nesikuklino L. Raili. Brazilijoje jai labai patiko - šilta, šviečia saulė.
Sumaniusi ciklą apie septynias seseris, L. Raili nusprendė vėl nuvažiuoti į Rio de Žaneirą ir paieškoti ten Majos pėdsakų.
Autorei knietėjo išsiaiškinti garsiosios Kristaus skulptūros rankų paslaptį - jos atrodo kaip pakabintos ore. Kaip skulptoriui tai pavyko?
Rio de Žaneire rašytoja susipažino su daugeliu žmonių - rinko medžiagą apie skulptūros architektą. Vieną dieną užkištą ji už savo durų rado raštelį. Tai buvo garsiosios skulptūros autoriaus anūkės raštelis - ji gyveno tik už dviejų gatvių nuo L. Raili.
"Ir ji man viską papasakojo, - tęsė rašytoja. - Pasirodo, tos rankos - visai ne Kristaus, o žymios aktorės. Tačiau prieš mirtį per išpažintį ji pasakė, kad tai - ne jos rankos. Visa istorija labai intrigavo".
Lietuvių skaitytojams knietėjo sužinoti, kas yra Maja, kuo ji išsiskiria iš kitų seserų? "Maja - tai žvaigždynas, mitologija. Maja - graži, ji dirba vertėja, kaip nekeista. Visos seserys įvelkamos į mitologijos rūką, bet mitologija - klastinga", - rašytoja nesileido į ilgus siužeto aiškinimus.
Atrodo, kad britei atsibodę moteriški mažmožiai. L. Raili pasiutusiai žavisi namais. Net pati yra suprojektavusi namą Tailande.
"Paprastai man įkvėpimą sukelia kokia nors vietovė arba namas ir jį gaubianti atmosfera", - ji yra sakiusi žurnalistams.
Šių savo žodžių neišsižadėjo ir Vilniuje: "Tikrai, man labai patinka pastatai. Jei tai senas namas, jame yra išlikę šeiminių ryšių. Labai svarbu į tą vietą nuvykti, pamatyti, pačiupinėti. Tada - arba pamilsi, arba nekęsi to namo. Romane "Orchidėjų namai" aprašytas mano namas, kuriame gyvenu".
Jos romanuose dabartis persipina su praeitimi, veiksmas iš dabarties dažnai nusikelia į praeitį. Apie ką rašyti jai patinka labiau - apie dabartį, ar apie praeitį? "Man labai patinka rašyti apie praeitį. Man patinka tie siūlai, kurie jungia praeitį ir dabartį", - sakė L. Raili.
Savo storus bestselerius - o nuo jų rašymo ne juokais galima pavargti - L. Raili pirmiausia diktuoja į diktofoną. Tada juostelę siunčia savo sekretorei, kad ši iššifruotų tekstą. Paskui tą juodraštį ji pradeda skaityti, tikrinti, braukyti.
"Parašyti knygą trunka devynis mėnesius. Nesvarbu, kada pradėčiau rašyti, visada po devynių mėnesių būna knyga. Kaip ir vaikas", - palygino rašytoja.
Prieš kelis metus, kai L. Raili sumanė septynių romanų ciklą apie septynias seseris, šią savo idėją ji papasakojo leidėjams Londono knygų mugėje. Sumanymas jiems pasirodė neblogas, tačiau jie kažkodėl delsė su klausimais. Rašytoja paprašė, gal kas nors galėtų jos ko nors paklausti. Ir staiga prabilo leidėjas iš Norvegijos: "O kas bus, jei tu mirsi?" L. Raili neteko amo. "Tu viską turi kažkam papasakoti, palikti", - neatlyžo norvegas.
Kartą, kai L. Raili su vyru automobiliu iš Prancūzijos važiavo į Angliją, ji visą kelią tolimesnių istorijų siužetus pasakojo savo sutuoktiniui.
Bendravimą su auditorija L. Raili baigė šviesia gaida: "Jis - vienintelis žmogus pasaulyje, kuris žino pabaigą".
