Šeiminis Nomedos ir Mariaus idėjų kokteilis

Sostinės galerija “Meno niša” jau septintąjį kartą pakvietė į dailininkų šeimos Nomedos Marčėnaitės ir Mariaus Jonučio parodą. Skirtingi žanrai, netikėti sprendimai, spalvų deriniai ir prie eksponuojamų darbų parašyti žodžiai ne tik duoda peno akims, bet ir verčia pamąstyti.

Nomedos žaidimai fotoaparatu

Nomeda pastaraisiais metais labiau žinoma kaip televizijos laidų, labdaros akcijų be tėvų likusiems vaikams paremti vedėja. Tad kai kas nustemba sužinojęs, kad ji dar ir dailininkė keramikė. Tačiau šį sykį ji pristato ne keramikos darbus, o nuotraukas iš kelionių po egzotiškus bei kitus kraštus, kur netrūksta netikėtų sprendimų, sugretinimo.

Kuo ją sugundė fotografija? “Šiandienė fototechnika - nuostabus dalykas. Akys pamato, smegenys suvirškina, rankos perkelia ant popieriaus ar šiaip į kokią patvaresnę medžiagą. Kartais pasigrumiu su fotoaparatu, nes aš matau vienaip, o jis - kitaip, bet pastaruoju metu tapome beveik darnia pora. Man didelis malonumas, kai turiu kiek laiko po laidų, vaikų, daržų tiems vaizdams surikiuoti taip, kaip man norisi”, - pasakoja menininkė.

Išradingi Nomedos fotomontažai gretina gamtos vaizdus su rytietiškais ornamentais, karuselės žirafą - su ilgakakle Afrikos tautos mergaite, medūzą - su oro balionu. “Į šias dvigubas nuotraukas sudėjau nedarnių, keistų, skirtingų, provokuojančių ar sutariančių dermių, nes norėjau pasikalbėti apie ne iš karto pastebimą pasaulio harmoniją”, - aiškina Nomeda.

Mariaus požiūris į rimtus dalykus

Parodos atidaryme ji savo žavumu ir žaisminga apranga, žinoma, buvo dėmesio centre. Jos ištikimas gyvenimo palydovas žinomas medinių skulptūrų ir paveikslų kūrėjas M.Jonutis kalbėjo mažiau, bet užtai jo darbai vertė susimąstyti. Dailininko kūriniuose apmąstomos trys šiuo metu jam įdomios ir aktualios temos: žmogaus teisės, gyvenamoji aplinka, kelionių pamokos. Ryškių spalvų darbuose įžvelgiame keistokus personažus, mistines figūras ir net save pačius.

Marius - ne tik puikus dailininkas, bet ir žodžio meistras, išleidęs ir savo knygą. Todėl nestebina ir taiklūs bei prasmingi jo žodžiai prie kūrinių. Štai prie įvairiaspalvių žmogeliukų figūrų autorius rašo: “Aš turiu teisę būti žalias, taškuotas arba geltonas, dryžuotas, senas, jaunas arba bet koks kitoks”.

Dėmesį patraukia darbų ciklas “Apokalipsė”. Klausiu dailininko, iš kur tokios nuotaikos. Pernai bekeliaudami po Prancūziją rado gobelenų šia bibline tema. “Mano darbai - tarsi perdirbiniai, improvizacijos šia tema. Todėl su mano nuotaikomis šis ciklas neturi nieko bendra”, - aiškino dailininkas.

Pievoje - karalių rūmai

Kiekvienas menininkų dueto parodos atidarymas - ryški šventė, kurią kūrėjai skiria draugams, bendraminčiams ir visiems besidžiaugiantiems pavasariais.

O tie pavasariai Nomedai ir Mariui ypatingi, nes ten, už miesto, kur juodu gyvena su savo dviem jau paaugusiais vaikais, o Dovas, Nomedos sūnus iš pirmosios santuokos, su marčia Indre atvyksta dažnai paviešėti, tiek daug spalvų ir žiedų. M.Jonutis prie “Kaimiškų” darbų ciklo rašo: “Pasiilgstu kartais, gal net dažnai, tų paprastų dalykų - žiedų besiskleidžiančių, saulių tekančių, močiučių, į raudonąją knygą įrašytinų, tos žmogaus ekologijos, dėlioju sau pagaliukus vieną prie kito ir nepažįstu jokių veidrodinių dangoraižių. Ką ten slėpti - gyvenu kaime, o mūsų pieva prie upelio gražesnė už visų karalių rūmus”.