1 nuotr.Kai prieš 70 metų, 1947-ųjų vasario 11-ąją, Panevėžyje pasaulį išvydo Viliumi tėvų pavadintas berniukas, niekas nė pagalvoti negalėjo, kad šis vaikas užaugęs neatpažįstamai pakeis Šiaulių miesto veidą ir net pats taps jo dalimi.
Gražų jubiliejų pasitinkantis dizaineris, dailininkas ir kraštotyrininkas Vilius Puronas šiandien yra lygiai toks pats Šiaulių miesto simbolis kaip ir jo su bendražygiais sukurtas Šiaulių pėsčiųjų bulvaras, jo paties sumanyta ir pagaminta didžiausia pasaulyje „Geležinė lapė“, pristačiusi Lietuvą daugiau nei šimtui užsienio valstybių, garsusis „Centukų kambarys“, kiti miesto akcentai. V.Purono kūryba vieni žavisi, kiti ją peikia - abejingų jai nėra. O vietoje nenustygstantis menininkas parengė dar vieną dovaną šiauliečiams ir miesto svečiams. Šįkart - savo jubiliejaus proga.
- Būti Šiaulių miesto simboliu - našta ar garbė? - pasiteiravo „Vakaro žinios“ Viliaus PURONO.
- Mano įsitikinimu, tai labiau pareiga. Sąvokos „teisė“ ir „pareiga“ Lietuvoje nėra iki galo išaiškintos. Apie teises daug prikalbėta, o apie pareigas nutylėta: tautybė - pareiga ar teisė? Būti vyru - teisė ar pareiga? Tik tradicija padeda plepaluose nepasiklysti, žinant, kad privalu elgtis padoriai. Ir ne vien todėl, kad esu savos epochos žmogus. Elgiuosi normaliai, norėdamas spinduliuoti normalumą, kuris manųjų kūrinių forma pasieks žmones, jiems spinduliuos. Taip ir elgiuosi, nes jaučiu atsakomybę prieš Tautą ir prieš istoriją.
- Kritikų esate puolamas dėl to, kad kūryboje naudojate skardą. Kodėl įsimylėjote būtent šią technologiją?
- Pirmiausia žodis „kritika“ yra platus kaip mūsų Baltijos jūra. Kritika gali būti ir pienburnio, kuris mokykloje mokėsi dvejetais. Kritika gali būti ir profesionalo, kuris, kaip ir kiekvienas menininkas, serga profesiniu pavydu. O juk profesinį pavydą taip pat reikia užsitarnauti. Su jumis kalba dizaineris, kurio vardu - puronizmu - pavadintas šis originalus Šiauliuose gimęs skulptūrinės kūrybos žanras iš plieno lankstinių. Man tai - pasididžiavimo reikalas. Antra, tai technologija, kurią mes pirmieji pradėjome taikyti Lietuvoje, dabar ji jau taikoma ir pasaulyje. O tai, kad dažnai būnu aplojamas kritikų, yra normalus procesas. Savoj parapijoj pranašu juk nebūnama. Po mirties būti pranašu man nebus labai aktualu, nes ši technologija nėra skirta monumentaliajam menui. Mano kūriniai nėra ilgaamžiai ne tik technologiškai. Jie atlieka miesto įvaizdžio formavimo funkciją, todėl, pasikartosiu, jie nelygintini su monumentaliąja skulptūra. Štai čia ir yra skirtumas, kurį ne visada supranta ne tik pienburniai, bet ir profesionalai.
- Kiek metų skardinė technologija leis nugyventi garsiajai Šiaulių „Geležinei lapei“?
- Che, sunku pranašauti... Panevėžyje, kur karo metais nebuvo bombardavimų, carinė cinkuota stogų skarda dar tebelaiko. Akcento metalo konstrukcija - Šiaulių ELGOS gaminys, drąsiai pergyvens ir trečiąjį pasaulinį, ir dar trisdešimtį miesto valdžios kadencijų. O cinkavimo technologija drąsiai turėtų atlaikyti kokį šimtą metelių, juk lapė buvo padengta cinku Gdanske, laivų statykloje, kur kasdien ruošiami sūraus vandens laižymui ir jo poveikiui atsparūs jūros laivai. Be to, po šimto metų technologijos bus tiek pažengusios, kad dėl laiko poveikio lapei aš nelabai jaudinuosi. Žinoma, jei tik neįvyks kokia nors pasaulinė katastrofa. O nuo vandalų ar kitokių turto niokotojų niekas nėra apsaugotas.
- Kas daugiau sunaikino jūsų kūrinių - laikas, vandalai ar politikuojantys valdininkai?
- Kūrinius naikina objektyvi realybė, santvarka, technologijos. Tai - normalus procesas. Iki šių dienų išliko tik vienas kitas piešinys ant pastatų sienų Šiauliuose, kur jie, studentų tapyti, buvo kompleksiško fasadų dekoro dalimi aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Lygiai toks pats likimas ištiko ir garsųjį tūrinės reklamos kompleksą: išliko „Kregždės“, „Paršiukas“, „Skaitantis žmogus“, bet nunyko „Žuvis“... Metalinis „Kopūstas“ buvo pavogtas, na, o „Rublis“ atgyveno ir muziejun nukeliavo Lietuvai susigrąžinus nacionalinę valiutą. Beje, „Katinai“ ant seniausios Šiauliuose „Valerijono“ vaistinės stogo išliko. O prieš mane piestu stojantys politikai - laikinybė, tą visi suprantame. Tiek į Lietuvos rekordų knygą patekęs milžiniškas slibinas „Baziliskas“, tiek Šiaulių 774-ajam gimtadieniui nukaldintas „Kardas milžinas“, tiek Europos čempionato proga pagaminta sportininko statula „Penktasis kėlinys“ tyliai laukia, kol atmosfera pasikeis. Jie buvo sukurti Šiauliams, bet, gali būti, kad šie skulptūrinio dizaino kūriniai iškeliaus į kitus šalies miestus, kurie jau dabar yra išreiškę tokį pageidavimą.
- Šiauliuose kalbama, kad savo jubiliejaus proga dovaną miestui rengiate ir jūs pats. Kokia tai dovana?
- Vasario 15-ąją Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje bus pristatyta manoji jubiliejinė ataskaitinė paroda, kuri atspindės ir mano kūrybinį procesą, ir Lietuvos dizainerių sąjungos 30-metį. Bibliotekoje paroda bus eksponuojama apie mėnesį, o paskui turėtų keliauti po Lietuvą. Pasikartosiu, proceso dizainas - neparodinis menas. Tai bus ne tiek V.Purono ataskaitinė jubiliejinė paroda, kiek lietuviško miesto įvaizdžio dizaino specifikos ekspozicija. Neužmiršau ir kūrybinių reikalų. Pasakysiu taip: kai kurie Šiaurės Lietuvos regiono miestai turi bendrų susikalbėjimo momentų, kurie dar šiais metais gali išsprogti naujais meno kūriniais. Ir ne tik čia, bet ir Latvijoje. Nenoriu būti pranašu, bet neabejoju, kad visi tie dalykai, kurie jau yra pradėti gaminti, suteiks žmonėms džiaugsmo ir Lietuvai gėdos tikrai nepadarys.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
