Kalbant apie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ką tik išleistą poeto, prozininko, scenaristo, režisieriaus, aktoriaus Alvydo ŠLEPIKO romaną „Mano vardas - Marytė“ pradėti reikėtų nuo to, kad A.Šlepikas - vienas mano mėgstamiausių šiuolaikinių autorių. Labai vertinu abi jo poezijos knygas, o apsakymų rinkinį „Lietaus Dievas“ apskritai vadinu Juozo Apučio lygio literatūra. Todėl žinodamas, kad jis rašo romaną apie vadinamuosius „vilko vaikus“, nekantriai jo laukiau. O šiandien perskaitęs neskubu tvirtinti, kad manieji lūkesčiai pasiteisino.
Ne, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad kūrinys prastas. Atvirkščiai - beveik esu įsitikinęs, kad knyga bus išversta į vokiečių kalbą ir sulauks skaitytojų dėmesio Vokietijoje, kad pagal šį romaną kada nors tikrai bus pastatytas (nebūtinai paties A.Šlepiko režisuotas) kino filmas... Tiesiog...
Žinote, ką reiškia terminas „ekranizacija“? Tai literatūros kūrinio perkėlimas į ekranus aklai sekant siužetu, nieko nekeičiant, vengiant savarankiškų režisūros sprendimų. Idant kūrinys liktų toks kaip popieriuje, nieko nuo savęs nepridedant. Panašiai A.Šlepikas elgiasi pasakodamas autentiškas, jam pačių „vilko vaikų“ ar jų ainių papasakotas istorijas - tarsi nedrįsdamas pats įsijausti į herojų kailį, tarsi bijodamas kurti išskirtinesnius herojų charakterius, nerti į apmąstymus, kuriančius giluminį romano lygmenį...
Tiesiog gerai, itin ekspresyviai, tiksliau tariant - kinematografiškai, papasakota istorija. Tačiau tebus man leista pacituoti jau minėto šviesaus atminimo rašytojo J.Apučio žodžius: „Niekada nepripažinsiu prozininko, kuris romane net herojų charakterių nesugeba atskleisti“. Taigi. Nors gal semantinis A.Šlepiko romano laukas - išimtis? Karo, bado ir sužvėrėjusių kareivių iškankinti, nuasmeninti žmonės - gal išties tokio siaubo akivaizdoje jie netenka išskirtinių bruožų, tampa tiesiog mase, gyvastimi, mėginančia rasti sau terpę egzistuoti?
O dėl kinematografiškumo... „Pabaigos žodyje“ autorius nė neslepia, kad pirminė šio kūrinio idėja buvo kino filmas. Šitai akivaizdu - o tai priekaištas romanui - ir knygą skaitant. Romano skyriai lyg specialiai filmavimui suskirstyti pagal lokacijas, istorija pasakojama vaizdais, mažutėmis itin filmavimui parankiomis atkarpėlėmis, kuriant vaizdą visur justi numanoma kamera, ji tarsi ir yra stebintysis - reginių vertinimo atskaitos taškas: „Tuščiu žiemos keliu artėja du žmonės, labiau primenantys keistus ne šios žemės padarus: tai Rapolas ir Renatė, jie apsikrovę neparduotais krepšiais, ramiai vienodai mina įšalusiu keliu miško link. Renatė kiek atsilikus. Jie sunkiai, ritmingai kvėpuoja, vis iškvėpdami garo kamuolius. Jie tolsta, mažėja“.
Žinoma, rašytojo noras, kad pagal jo romaną būtų sukurtas kino filmas, savaime nėra smerktinas, tačiau skaitant knygą pastebimos autoriaus pastangos rašyti taip, kad perdarant romaną į scenarijų kuo mažiau vargo būtų, trukdo susikaupti, trukdo pasinerti į romano pasaulį, verčia matyti ne tik autoriaus sukurtą vaizdą, bet drauge ir kuriančiojo virtuvę, jo pastangas, sprendimus...
Jokiu būdu nesigailiu perskaitęs naująjį A.Šlepiko romaną. Jokiu būdu nepeikiu jo. Gal net būčiau dosniai pagyręs, jei tik nežinočiau, kokio kalibro autorius iš tiesų yra A.Šlepikas ir ką iš tiesų jis gali literatūroje. Žodžiu, tokio lygio šio autoriaus literatūros kaip „Lietaus dievas“ man dar teks palaukti. Neprarandu vilties sulaukti ir naujos jo poezijos, kurioje A.Šlepikas - prigimtinai virtuoziškas, kur temų ar kompozicijų rėmai nekliudo jam išsiskleisti visu pajėgumu.
Kalbant apie Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ką tik išleistą poeto, prozininko, scenaristo, režisieriaus, aktoriaus Alvydo ŠLEPIKO romaną „Mano vardas - Marytė“ pradėti reikėtų nuo to, kad A.Šlepikas - vienas mano mėgstamiausių šiuolaikinių autorių. Labai vertinu abi jo poezijos knygas, o apsakymų rinkinį „Lietaus Dievas“ apskritai vadinu Juozo Apučio lygio literatūra. Todėl žinodamas, kad jis rašo romaną apie vadinamuosius „vilko vaikus“, nekantriai jo laukiau. O šiandien perskaitęs neskubu tvirtinti, kad manieji lūkesčiai pasiteisino.
Ne, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad kūrinys prastas. Atvirkščiai - beveik esu įsitikinęs, kad knyga bus išversta į vokiečių kalbą ir sulauks skaitytojų dėmesio Vokietijoje, kad pagal šį romaną kada nors tikrai bus pastatytas (nebūtinai paties A.Šlepiko režisuotas) kino filmas... Tiesiog...
Žinote, ką reiškia terminas „ekranizacija“? Tai literatūros kūrinio perkėlimas į ekranus aklai sekant siužetu, nieko nekeičiant, vengiant savarankiškų režisūros sprendimų. Idant kūrinys liktų toks kaip popieriuje, nieko nuo savęs nepridedant. Panašiai A.Šlepikas elgiasi pasakodamas autentiškas, jam pačių „vilko vaikų“ ar jų ainių papasakotas istorijas - tarsi nedrįsdamas pats įsijausti į herojų kailį, tarsi bijodamas kurti išskirtinesnius herojų charakterius, nerti į apmąstymus, kuriančius giluminį romano lygmenį...
Tiesiog gerai, itin ekspresyviai, tiksliau tariant - kinematografiškai, papasakota istorija. Tačiau tebus man leista pacituoti jau minėto šviesaus atminimo rašytojo J.Apučio žodžius: „Niekada nepripažinsiu prozininko, kuris romane net herojų charakterių nesugeba atskleisti“. Taigi. Nors gal semantinis A.Šlepiko romano laukas - išimtis? Karo, bado ir sužvėrėjusių kareivių iškankinti, nuasmeninti žmonės - gal išties tokio siaubo akivaizdoje jie netenka išskirtinių bruožų, tampa tiesiog mase, gyvastimi, mėginančia rasti sau terpę egzistuoti?
O dėl kinematografiškumo... „Pabaigos žodyje“ autorius nė neslepia, kad pirminė šio kūrinio idėja buvo kino filmas. Šitai akivaizdu - o tai priekaištas romanui - ir knygą skaitant. Romano skyriai lyg specialiai filmavimui suskirstyti pagal lokacijas, istorija pasakojama vaizdais, mažutėmis itin filmavimui parankiomis atkarpėlėmis, kuriant vaizdą visur justi numanoma kamera, ji tarsi ir yra stebintysis - reginių vertinimo atskaitos taškas: „Tuščiu žiemos keliu artėja du žmonės, labiau primenantys keistus ne šios žemės padarus: tai Rapolas ir Renatė, jie apsikrovę neparduotais krepšiais, ramiai vienodai mina įšalusiu keliu miško link. Renatė kiek atsilikus. Jie sunkiai, ritmingai kvėpuoja, vis iškvėpdami garo kamuolius. Jie tolsta, mažėja“.
Žinoma, rašytojo noras, kad pagal jo romaną būtų sukurtas kino filmas, savaime nėra smerktinas, tačiau skaitant knygą pastebimos autoriaus pastangos rašyti taip, kad perdarant romaną į scenarijų kuo mažiau vargo būtų, trukdo susikaupti, trukdo pasinerti į romano pasaulį, verčia matyti ne tik autoriaus sukurtą vaizdą, bet drauge ir kuriančiojo virtuvę, jo pastangas, sprendimus...
Jokiu būdu nesigailiu perskaitęs naująjį A.Šlepiko romaną. Jokiu būdu nepeikiu jo. Gal net būčiau dosniai pagyręs, jei tik nežinočiau, kokio kalibro autorius iš tiesų yra A.Šlepikas ir ką iš tiesų jis gali literatūroje. Žodžiu, tokio lygio šio autoriaus literatūros kaip „Lietaus dievas“ man dar teks palaukti. Neprarandu vilties sulaukti ir naujos jo poezijos, kurioje A.Šlepikas - prigimtinai virtuoziškas, kur temų ar kompozicijų rėmai nekliudo jam išsiskleisti visu pajėgumu.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
