R.Ramanauskas: Matau liūdną liūdno pasaulio pabaigą

Maloniai kviečiamas dalyvauti Rusijos TV laidoje, skirtoje garsaus serialo „Ilga kelionė per kopas“ akistatai su laiku, vis dėlto į Maskvą aktorius Romas Ramanauskas nevažiuos. „Kas iš to, kad aš įeisiu studijon su lazdele, bet eisiu save kritikuodamas, jausiuosi nevisavertis ir gal net nuvilsiu tas damas, kurios parašo man iš Krasnojarsko“, - autoironijos dar jame yra. Kadaise savo valia pasirinkęs gyvenimą šalia teatro, prieš septynis mėnesius R.Ramanauskas buvo pasijutęs šalia gyvenimo, nors ką ir kalbėti, nutrūktgalviškas jo skrydis dviračiu per griovį galėjo nuskraidinti dar toliau - užu būties ribų.

„Jei aš būčiau pilnakraujis, sveikas ir ne toks meniškas berniukas, gal ne taip aštriai jausčiau pasaulį, bet žiūrint į jį kiek atsietai, kaip vienatviniam žiūrovui, man dažnai paišosi liūdna liūdno pasaulio pabaiga. Šalia to gerumo ir jautrumo, kurį mačiau ligoninėje ir kuris palaiko dar žmoniją, matau ir begalinį apsimetinėjimą, egoizmą, būdingą ne tik asmeniui, bet ir tautoms, savo religijos, savo valstybės, santvarkos priešpriešinimą kitoms ir taip toliau. Stebiu pasaulio vyksmą ir kartais pagalvoju, kad jis, šokdamas pagal liberalizmo dūdeles, kaip Romos imperija eina link susinaikinimo. Tie beprasmiški lyčių vienodinimai, tie prisiekimai Biblija, po kurių palaiminamos vienalytės santuokos, tie garsėjantys siūlymai mokyti vaikus seksualiai pasitenkint sukelia minčių, kad pasaulis galutinai išbarstė orientyrų likučius. Sėdim ant parako bačkos visom prasmėm: ir klimato, ir žmonių elgsenos, ir kaip maro plintančios tuštybės atžvilgiu.

Žiaurus jausmas, kai nieko negali

Jei nebūčiau įėjęs į tikėjimą (tikiuosi, kad esu įėjęs), ne tą vadinamąjį ritualinį, formalų pasimeldimą (nors ir jo kartais žmonėms gana), pagunda kritiniais momentais viską paspartint būtų dar didesnė... Kai liūdesys užeina juodas, kai tau sunku ir apsirengt, ir puodelį rankoje laikyt, ir šakutė krinta, ranka kaip akmeninė, ir dar dešinė, toks liūdnumas apima: negi jau viskas, negi taip reikės visą laiką kantriai ir gyvent... Bet tada pagalvoji - galėjo būti dar blogiau ir kad zirzti, Romka, nebeturi teisės, džiaukis, žmogau, kad tau leido atsikelt, judėt, nors kiekvienas žingsnis, atrodo, yra kaip išmėginimas... Imi tada ir trauki save už plaukų kaip Miunhauzenas.

Juokas juoku, ligoninėj man buvo net lengviau, nes kad ir kaip keista, turėjau konkretesnę viltį, perspektyvą: kai negali judėt, galvoji, gal jau rytoj galėsi pasikelt ar atsisėst, ir iš tiesų imi ir atsisėdi vieną dieną lovoj, o kai sugrįžau namo, vėl atsidūriau realiam gyvenime ir vietoj pailsėjimo užgriuvo nelaimė - netekau mamos. Žiauru patirti, kad nebeturi pusės savęs ir kad ryt poryt niekas nepasikeis. Juk dar nepamiršai, kaip vaikščiojai, skraidei...

Šiurkščiai sakant, buvau p...

Tiesos, kad tik kančioje žmogus išsigrynina, kad tik vienatvė ir skausmas jį brandina, tokios tvirtos, kad kartais jas priimi kaip šabloną, kaip banalybę ir pavėluotai supranti, kas yra gyvenimo brangumas. Kai lankai sergančius draugus ar artimuosius, kad ir kaip visus mylėdamas, vis tiek lieki viso to šalia. Tiktai kai pats pajunti skausmą ir pamatai žmonių gerumą, imi itin savikritiškai vertinti save. Matai, kaip žmonės, metę visus darbus, lanko ligonį, su kokia kantrybe iš naujo moko tarti žodį ir su kokiu džiaugsmu sutinka menkiausią pagerėjimą, buvusį savo sveiko žmogaus egoizmą imi matyti kitomis spalvomis. Prisiminimai tarytum lėta filmo juosta kasdien suko mano santykius su artimaisiais, su buvusiomis šeimomis, net iki smulkmenų išduodantys mane ne iš pačios geriausios pusės, mano pirmąjį melą, pirmą konjunktūrą, pirmus prisitaikymus, gudravimus, draugų nuvylimus, gyvenimą vien dėl saviraiškos (šiurkščiai sakant, buvau tikras p...). Tie meniški berniukai kurdami nelinkę galvoti apie šalia esantį, jiems reikia daug medžiagos, jiems reikia išdraskyt save ir visiškai nė motais, kad tokiais atvejais jie įtampai pasmerkia ir savo artimuosius.

Pajutau, kad flirtas pasibaigęs

Minčių karavane, kuris slinko mano galvoje, žinoma, ryškėjo ir vienas kitas sėkmės ir kūrybinio pasitenkinimo momentas, bet teatro temos tame „filme“ neliečiau, nes žinojau, kad jis buvo laiku ir vietoj nukirstas, žinojau, kur link krypsta - į minios palepinimą, paintrigavimą. Tai visiškai ne mano teatras, kaip ir daugeliui, bet kiti moka prisitaikyti. Būti scenoje trečiam iš kairės ir dar su nuogu užpakaliu man visiškai neįdomu. Tai būtų buvusi vien saviapgaulė, eilinis prisitaikymas, kartkartėmis bandant išmėgintais būdais užsimiršt, kad mes ne tą, berniukai, darom, oi, ne tą. Matau, kas šiandien vyksta teatro padangėje, ir suprantu, kad dažniausiai tai tėra vien daugumos aptarnavimas, stengiantis pritraukti ją pabliuznijimais, nuogybėmis, drastiškumais ir panašiai. Pragmatiniais sumetimais, aišku, būtų pravartus etatas nemažai metų, ta mintis išnirdavo ir ne kartą: gal buvo pasikarščiuota abipusiškai, nebuvo nulenkta galva tam tikru metu prieš vadovybę ir taip toliau, bet širdyje žinojau ir žinau, kad su dabartiniu teatru derėjo atsisveikint. Gal prisidėjo ir tai, kad pora dešimtmečių nuo atėjimo į teatrą Irenos Bučienės ir kitų režisierių dėka kūrybinis gyvenimas buvo labai intensyvus, man kliuvo vaidinti daugybę įvairiausių kontrastingų personažų - tai Petia Trofimovas („Vyšnių sodas“), tai Zilovas („Ančių medžioklė“), tai Brikas („Katė ant įkaitusio skardinio stogo“), tai Hamletas („Hamletas“), tai Ančiukas („Ančiuko kryžius“), tai Prometėjas („Prometėjas“), Tartiufas („Tartiufas“)... Iš pradžių jie glostė savimeilę ar meninį ego, bet gal per anksti jų gausa mane užpylė, nes paskui prasidėjo savęs neigimas ir net kartojimasis, dingo vaidmenų laukimas, apie kurį taip jautriai pasakoja vyresnio amžiaus aktoriai. Atrodė, jau panašų charakterį suvaidinai, jau paslapties nebėr, - ne veltui sakoma, kad geras aktorius turi daugybę štampų, yra iš ko rinktis... Teatras vis tiek yra kolektyvinė meno rūšis, ir norėdamas išlikti ištikimas savo principams būtum tik drumstęs vandenį. Kas iš to, kad gerai suvaidinsi banalybėje, vis tiek tas darbas bus niekinis, nereikalingas, demaskuojantis tavo skonį, tavo estetiką, tavo kartelę. Aš labai džiaugiuosi išvengęs dalyvavimo šiame parade. Geriausia, ką teatre galėjai padaryt, tai monospektakliai, bet aš jų surengdavau ir be etato: važinėjau po Lietuvą tai su Gimbutienės, tai su Gari programa, tai su su asmeniniais kūrybos pastebėjimais. Sakyčiau, laiku pajutau, kad flirtas su teatru pasibaigęs, ir dėl to niekada nesigailėjau.

Man gražiau būti primirštam

Jei nori, kad tave nuolat prisimintų, turi arba diktoriaut, arba orus pranešinėt, bet jeigu darai kūrybinę pauzę ir jeigu žmogus linkęs tave užmiršti, vis tiek užmirš (juk visąlaik negali prieš jo akis maišytis). Bet aš manau, kad kartais svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Kai aš pradėjau skaityt Gari kūrinius, tai buvo prieš penkiolika ar dešimt gerų metų, galima sakyti, buvau vienas. Balta varna. Važinėjau per miestelius, užsukdavau ir į Kauną, ir į kitus miestus, pasakodamas žmonėms nuo nulio, kas yra Gari, skaičiau jo knygų ištraukas... Argi čia nebuvo žavesio, - tai, mano galva, net įdomiau negu kiekybinis savęs bet kokia kaina priminimas; man daug smagiau, kai kokioje bibliotekoje matau, kaip žmonės beklausydami netikėtai atkunta, kai po kiek laiko net paskambina, pagražindami kalba, kad jau kelios dienos, kai miestelis tuo vakaru gyvena, kaip jiems jis patiko. Tu supranti ne tik gavęs komplimentą avansu, bet ir paįvairinęs to miestelio žmonių būtį, ir gal net netuščiai. Kartais, kai įskaitinėju akliesiems knygas, kurios mane paliečia, jaučiu, kaip nejučiomis įsikuria mažasis teatras. Man yra pakliuvę skaityti reto žavesio knygų, kurių aš pats nebūčiau radęs, kurias įrašinėdamas jutau neklystamai grojąs natomis - aktorius profesionalas jaučia, pataiko į natą ar esti šalia natos. Tai visgi gyvesnis ir garbingesnis užsiėmimas nei dėl akių, dėl priminimo su nelabai švaria sąžine blaškymasis teatre. Užuot maišiusis po loterijas, projektus ir serialus, man žymiai garbingiau, žymiai gražiau būti primirštam. Taip net romantiškiau“.