“Kazlas pas mus Kaune - kaip deimantas kasyklose”, - šnibždėjosi kauniečiai, rinkdamiesi į pernai Nacionalinės premijos laureatu tapusio aktoriaus Rolando Kazlo spektaklį “Palata”.
Abejingų nepalieka
Kauno valstybiniame dramos teatre jau trečią mėnesį rodomas R.Kazlo režisuotas ir inscenizuotas spektaklis “Palata”. Antono Čechovo literatūros šedevrais laikomų “Palata nr. 6” ir “Juodasis vienuolis” kūrinių motyvais pastatytame spektaklyje apsilankyti tiek kauniečiams, tiek miesto svečiams - sudėtinga. Bilietai į spektaklį akimirksniu išperkami prieš kelis mėnesius.
“Smagu, kad žmonės vaikšto į spektaklius. Čechovas yra puikus autorius, jo keliami klausimai žmonėms aktualūs ir šiais laikais. Kiek teko girdėti, po spektaklio žiūrovai salę palieka paveikti kūrinio. Malonu, kad tai, ką mes sukūrėme, nepalieka abejingų”, - “Vakaro žinioms” pasakojo R.Kazlas.
Minties galia
Kodėl antrą savo režisūrinį darbą jis pasirinko pristatyti būtent laikinosios sostinės publikai?
“Tiesiog atsirado tokia galimybė. Tačiau Lietuva yra tokia nedidelė šalis. Čia teatrą mėgstantiems žmonėms galima pamatyti visus spektaklius bet kuriame mieste”, - įsitikinęs aktorius ir režisierius, kurio pastatytoje “Palatoje” apsilankyti specialiai į Kauną plaukia teatro mėgėjai ir iš kitų miestų. Spektaklio istorija rutuliojasi apie du pagrindinius herojus - psichiatrijos įstaigos daktarą (akt. Liubomiras Laucevičius) ir buvusį tarnautoją, uždarytą tarp keturių sienų (akt. R.Kazlas).
Spektakliui savito žavesio suteikia ne tik įtaigi aktorių vaidyba, bet ir išskirtinė Ilgoji salė, kurioje telpa 200 žiūrovų. Būtent ilga aptrupėjusi siena su grotomis uždangstytais langais (palei ją ir rutuliojasi istorijos veiksmas) padeda sukurti keistai baugią atmosferą.
“Kai pamačiau Kauno dramos teatro Ilgąją salę, ji man iš karto asocijavosi su Čechovo palata vienam ligoniui. Ilga, niūri, seniai neremontuota, tarsi vienuolyno ar kareivinių - tokia čechoviška kaip ir pats jo kūrinys, - savo pasirinkimą dėsto R.Kazlas. - Tai rūstus kūrinys apie du nelaimingus žmones - vieną ligonį, kitą daktarą, kurie nori dalytis viena palata. Kiekvienas genialaus autoriaus kūrinys yra daugiabriaunis. Iš kurio taško bežiūrėtum, vis tiek jo neįminsi. Bet tuo geriau. Naujoviški kūriniai yra lėkšti, jiems trūksta gilumos, o klasikų kūryba ir pasižymi stpria minties galia.”
Sudėtingas menas
Pasak aktoriaus, teatras subtilumo požiūriu yra pats sudėtingiausias menas. “Į vieną krūvą sutartoje vietoje susirenka minia skirtingų žmonių, kuriuos turi suvienyti ir apkrėsti savo liga”, - sako R.Kazlas. Beje, aktorius buvo taip įsijautęs į savo vaidmenį, kad net pasibaigus spektakliui nusilenkęs žiūrovams negalėjo suvaldyti ašarų...
“Šiaip vyrai neverkia, - šypsosi jis. - Tačiau vaidinant reikalinga vidinė temperatūra. Be jos nieko nebūtų. Turi prasimušti į žiūrovą.”
Maistas dvasiai
Prieš metus įbridęs į režisūros vandenis, kai pastatė monospektaklį “Geležis ir sidabras” pagal Vlado Šimkaus eiles, R.Kazlas užsimena, kad “Palata” - ne paskutinis jo pastatytas spektaklis.
“Mane traukia gera literatūra, autoriai. Yra tikrai puikių kūrinių, kurie tiesiog šaukiasi scenos. Todėl vieną kitą jų dar tikrai norėčiau perkelti į sceną, - prisipažįsta aktorius ir režisierius. - Labai džiaugiuosi, kad lietuviai vis dar mėgsta teatrą. Manau, kad tai prasmingesnis laiko leidimas, nei sėdėjimas prie kompiuterio ar televizoriaus. Žmogus kartą du per metus gali sau nuspirkti bilietą į teatrą. Žinoma, iššvaistome pinigus maistui, šildymui, bet būna, kad į prekybos centrų vežimėlius prisikrauname ko nereikia. Žmogui reikia dalykų, kurių nesuvalgysi ir neišgersi - maisto dvasiai.”
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"