Reikėtų patikslinti, kad tą nepažįstamąją - Reginą Matuzonytę-Ingelevičienę (1905-1980), 1949 m. Niujorke atsidūrusią karo pabėgėlę, kai kas galėjo matyti 1988 m. Lietuvos dailės muziejaus surengtoje lietuvių išeivijos dailininkų parodoje (dabartinėje miesto rotušėje). Prisipažinsiu, kad joje lankiausi, bet įsidėmėjau tik kelias virtuoziškas Vytauto Kazimiero Jonyno akvareles. Visa kita pasirodė „sekmadieninė ponių tapyba“. Klydau. Pasirodo, ten buvo eksponuojami ir šeši R.Ingelevičienės darbai, vėliau jos dukterų - Marijos ir Reginos - padovanoti Lietuvos dailės muziejui. Juos ir būsiu pražiūrėjusi.
2012 m. Lietuvą pasiekė 222 R.Ingelevičienės tapybos darbai. Visi deponuoti Dailės muziejuje. Šiandienėje parodoje galime pamatyti 106, sukurtus jau po Kauno meno mokyklos baigimo. Taigi leidžiančius pasekti menininkės kūrybinės raidos kelią - nuo realistinių, religinių temų, „vitražiniu“ tamsiu kontūru apvedžiotų spalvinių dėmių iki laisvos impresionistinės nuotaikos kūrinių.
Prieš parodos atidarymą spaudai skirtame pusvalandyje su žurnalistais mielai bendravo iš JAV atvykę dailininkės palikuonys - duktė Marija, anūkai, proanūkiai. Jų prisiminimai jaukiai papildė tuos „biografinius bruožus“, kurie paprastai lydi lakoniškus parodų aprašus.
... Tuoj po studijų ištekėjusi už karo gydytojo Vlado Ingelevičiaus, apie kurį verta tarti keletą žodžių atskirai. Baigęs Karo akademiją Sankt Peterburge, mokėjęs aštuonias kalbas. Lietuvoje įkūręs Raudonąjį Kryžių. Tačiau buvo ne kabinetinis gydytojas-administratorius, o puikus praktikas, dirbęs ir karo lauko ligoninėse.
Į JAV kartu su 16 metų jaunesne žmona atvyko jau būdamas šešiasdešimties. Valstijose jo diplomas pripažintas ir leista verstis gydytojo praktika be įprastinių egzaminų. Taigi pradėjęs tokio amžiaus, kai daug kas jau traukiasi į pensiją, jis dar išdirbo 20 metų ir, pergyvenęs savo žmoną, sulaukė 96-erių.
Beje, buvęs vegetaras. Tikino, kad žmogaus virškinimo sistema žymiai geriau pritaikyta maitintis žemės vaisiais. Vis dėlto sveikos gyvensenos negalėjo įskiepyti intensyviai rūkiusiai žmonai. Tačiau rūkė tik savo studijoje, į kurią be leidimo niekam nevalia buvo įeiti. Kūrybai reikėjo vienatvės ir susikaupimo.
Ką matė savo dvasios akimis tomis susikaupimo valandėlėmis? Atsakymą į tą klausimą rasime pastoviniavę prie jos paveikslų. Mėgstamiausia tema - moterys ir vaikai. Šiuolaikinė evangelinės pietos parafrazė („Mater Dolorosa“, „Partizano mirtis“). Motinystė. Įdomu, kad žmogus ir gamta jos paveiksluose susilieja į vientisą mirguliuojančią visumą. Moterys, vedinos vaikais, su mažyliais ant rankų - tarsi neryškūs miražai medžių kamienų ir šakų raizgalynėje, nutviekstos saulės blikų pro tankią lapiją. Stiprus panteistinės pasaulėjautos įspūdis, taikiai sugyvenantis su bibliniais motyvais.
Iš kur tas smelkiantis kūrybos liūdesys? Vienatvės, benamystės, pasmerktumo jausmas? Trejų metų netekusi motinos, pergyvenusi okupaciją, rezistenciją, tremtį - gal iš čia. Palikdama tėvynę pasiėmė tik seno tėvo portretą ir dažų dėželę. (Tuo tėvo portretu ir pradedama ekspozicija pirmojoje salėje). Beje, portretai - atskira jos kūrybinės raiškos šaka. Ypač daug - vyro Vlado Ingelevičiaus. Keli autoportretai. Jos Meno mokyklos profesoriaus Adomo Varno.
R.Ingelevičienės paroda Radvilų rūmuose veiks iki rugsėjo 1 d. Po to iškeliaus į Rokiškį, puikiuosius Tyzenhauzo dvaro rūmus, nes Rokiškio apylinkėse - daug dailininkės giminių (pati kilusi iš gretimame Biržų rajone esančio Vabalninko). Po Rokiškio - į Kauną, dailininkės jaunystės, studijų, ir pirmosios meilės miestą.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą „Gyvenimas“
