R.Adomaitis: nepasimokėme iš savo nuėjusių meistrų

- Domitės kinu, teatru? Einate premjerų pasižiūrėti?

- Aš nebevaikštau į filmus. Į kino teatrus eiti man jau per daug vargo. Kol nueinu... Vakar gerą filmą per televiziją žiūrėjau. Buvo vienas iš tų vakarų, kai rodė tikrai gerą filmą - „Karaliaus kalba“. Tai puikus anglų filmas.

- O apie dabartinį lietuvišką kiną ką manote?

- Nieko nemanau, nes tik retkarčiais kur nors, jeigu pakviečia, nueinu arba pažiūriu tai, ką televizija parodo. Tada kažką pamatau, bet iš to negaliu susidaryti bendro vaizdo apie mūsų šiandieninį kiną. Jokio traktato negalėčiau apie jį rašyti. Tai yra atskiros momentinės pastabos, daugiau nieko.

- O kokios yra jūsų momentinės pastabos apie kiną?

- Būna įvairiai. Filmai būna įvairūs, bet dažniausiai tai būna nelabai įdomūs filmai.

Ką darysi... Jau su amžiumi daraisi priekabus, pretenzijas visokias pradedi reikšti. Mane stebina tik vienas dalykas. Gerai, kad jaunimas imasi kurti filmus, daro serialus, bet susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje nebuvo kino. Nebuvo Žalakevičiaus, nebuvo Žebriūno, nebuvo Grikevičiaus. Kuria labai diletantiško lygio filmus. Kartais. Ne visada ir ne visi. Bet tarsi mes nieko neturėjome. Tarsi mes nepasimokėme iš savo nuėjusių, nebesančių meistrų, kurie sugebėdavo iš tikrųjų gerą kiną padaryti. Tarsi tuščioje vietoje pradedama išradinėti kažką. Žinoma, tenka apgailestauti dėl rezultato. Rezultatas būna apverktinas.

- Gal dabar yra kitokios aplinkybės, kino kūrėjai turi kitokias sąlygas?

- Nežinau, kaip jie ten... Matyt, labai įvairiai. Dabar nebėra kaip anksčiau, kai kiekvienais metais Lietuvos kino studija išleisdavo tris ar keturis filmus. Dabar nėra tokios gausos. Pagal mūsų šalies mastelius normalu turėti tris ar keturias filmų premjeras. Anksčiau taip būdavo nuolat, o dabar negali pasakyti, kas bus rytoj, ką mes pamatysime po metų, kokie filmai bus rodomi ir ar jie verti, įdomūs, ar ką nors sako, ar nieko nesako, ar tai tik beveik mėgėjiškas pabandymas. Dabar apskritai sunku ką nors pasakyti.

- Labiau verta kažką klasikinio pasižiūrėti per televiziją, jeigu rodo?

- Per televiziją iš tinginystės žiūriu, nes į kino teatrą jau sunkoka nueiti. Todėl žiūriu televiziją. O tie televizijos filmai dažniausiai irgi yra menkaverčiai. Aš tikrai buvau labai nustebintas, kai per televiziją pamačiau filmą „Karaliaus kalba“. Gal čia švenčių proga parodė gerą filmą su gerais aktoriais, kurie puikiai vaidina?

- O, be kino, randate, ką pažiūrėti per televiziją?

- Retkarčiais kaip aklai vištai grūdas pasitaiko kas nors įdomesnio, bet retai. Retai.

- Sausio 31-ąją minėsite 80 metų jubiliejų. Kaip švęsite? Ar ši data jums svarbi?

- Jau sulaukiau tokio amžiaus, kai nieko nebėra svarbiau už ramų pasėdėjimą gurkšnojant taurę raudonojo vyno. Nieko svarbiau nebėra...

- Ar minėdavote gimtadienius su kolegomis, draugais? Kokie jie būdavo?

- Būdavo. Visko būdavo. Bet aš nieko nebeprisimenu...

- Kaip tai atrodė?

- Tai seniai buvo ir aš jau spėjau užmiršti. Žinoma, kai ką atsimenu...

- Ar jums svarbu gauti dovanas per gimtadienį? Kas nors jas dovanoja?

- Gerai būtų kokią dovanėlę gauti. Kokį saldainiuką su užrašu...

- Per gimtadienį valgote gimtadienio tortą?

- Tortus mėgstu. Mėgstu. Bet nebūtinai per gimtadienį. Galiu kasdien valgyti.

- Ar taip darote?

- Ne.

- Esate pasakojęs, kad susidomėjote kulinarija. Dar gaminate?

- Negalima sakyti, kad susidomėjau, o man tiesiog tenka užsiimti tuo dalyku, nes sūnus iš darbo vėlai grįžta, žinoma, alkanas, tad reikia kažką pagaminti. O tai padaryti man, tokiam nemokšai, yra didelė problema. Aš bandau, stengiuosi. Kartais išeina, kartais - ne. Prisipirkau kulinarinių knygų, jas paskaitau. Dedu viską, kas ten parašyta. Jeigu neturiu, tai nededu. Praleidžiu. Kartais išeina kažkas. Kartais neišeina. Bet dėl to aš neišgyvenu. Galvoju, gal kitą kartą pavyks...

- 80-asis gimtadienis ypatingas. O galbūt jaučiatės taip, lyg tai būtų eilinis gimtadienis, toks kaip visi?

- Ne. Jau nebe toks. Senatvė yra, kaip sakydavo amžiną atilsį Henrikas Kurauskas, „nepulsim aiškintis“. Žinoma, nebe tokie, bet ką padarysi...

- Bet kažkas vilties jums suteikia?

- Ieškojau kalėdinių dovanėlių anūkams. Ieškojau, ieškojau. Kažko pripirkau. Galvojau, vienam čia, kitam, trečiam, ketvirtam. Galų gale susipainiojau, sudėjau viską į vieną maišą, tegul patys renkasi. Tiesiog aš susipainiojau. Dovanėlės tokios: knyga, puodukas su kokiais mikimauzais ar kitokiais žvėreliais. Dar saldainių. Žinote, tokie labai paprasti daiktai. O vieną labai gerą daiktą nupirkau. Vilnones kojines. Visiems anūkams. Kai kurios kojinės yra ne vien iš vilnos, bet ta vilna yra maišyta su šuns vilna. Toks įdomus derinys. Sako, kad tokios net šiltesnės už vilnones...

Parengta pagal priedą „TV publika“