respublika.lt

Prof. G.Kazimierėnas: jei dramblio mėšlas menas - tegu jį kabina Seimas

(0)
Publikuota: 2011 spalio 22 09:10:13, Respublika.lt
×

Sveiko proto žmonės jau 20 metų nemato kultūros strategijos ir prioritetų. Sveiko proto žmonės jau 20 metų tai sako tiems, kurie turėtų rūpintis kultūros politika. Tačiau jų niekas negirdi. Kada Lietuva turės ir ar turės kada kultūros prioritetus?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutuoja aktorius, buvęs kultūros ministras Remigijus VILKAITIS, profesorius, dainininkas Vytautas JUOZAPAITIS, rašytojas Vytautas BUBNYS, profesorius, tapytojas Giedrius KAZIMIERĖNAS. Diskusiją veda Gediminas JAKAVONIS.

 

G.JAKAVONIS: Pirmiausia norėčiau užduoti klausimą jums, Remigijau, kaip aktoriui ir buvusiam ministrui, taigi pabuvojusiam abiejose barikadų pusėse: ar Lietuvos kultūros finansavimas turi prioritetus?

R.VILKAITIS: Vyriausybės Kultūros ministerijos planuose iš tikrųjų buvo toks punktas sukurti valstybės kultūros strategiją. Labai rimtai bandėme tai daryti ir pamatėme, kad tai ne vienos ministerijos jėgoms šituos dalykus sutvarkyti. Tai yra valstybės, tautos, nacijos klausimas, tad jį sprendžiant turi dalyvauti absoliučiai visi šios valstybės piliečiai, neatsižvelgiant į partijas, socialinę padėtį. Nesuvokiame, kad mes, visi šitos valstybės piliečiai, kurie iškovojo laisvę ir atidavė suverenitetą savo išrinktai valdžiai, esame visuma. Ir kol jie tą darė, kol mus visus laisvino, jais buvo pasitikima, jiems buvo atiduota į rankas nelengvų sprendimų teisė. Ir staiga, kai mes tarsi įgijome galimybę patys tvarkyti savo gyvenimą, būtent tada pritrūko kultūros. Noriu pasakyti, kad problema nėra vien finansavimas, finansavimas yra jau antrinis dalykas. Ir ypač tai buvo galima pastebėti per šią krizę: aš, būdamas labai arti, pamačiau, kad netgi Seimas, netgi Vyriausybės nariai nesuvokia savęs kaip visumos, kad kiekvienas galvoja apie savo frakciją, savo partiją, plėšo tuos menkus pinigus į savo pusę, ir štai būtent taip pasireiškia kultūros, o ne finansavimo trūkumas. Jei jau kuriame kultūros programą, turime sukurti ilgalaikę jos strategiją, nepriklausančią nuo kadencijų, nuo rinkimų kas ketveri metai, ir tada galbūt galėsime manyti, kad turime kultūros strategiją, planą.

V.JUOZAPAITIS: Šiaip sveiko proto žmonės, ko gero, visi jau seniai mato, kad nėra kultūros strategijos ir prioritetų. 20 metų apie tai kalbama, bet tie, kurie turi kurti kultūros politiką, jų tiesiog negirdi. Norint įdiegti kultūros politiką, pirmiausia reikia turėti politikos kultūrą, o jos irgi nėra. Ir čia visa mūsų nelaimės esmė. Viską pasako tai, kad partinių interesų kova svarbesnė už valstybinius interesus. Per paskutinius rinkimus kultūra tapo vienos partijos įkaite. Į kultūros sritį atėjo jėga, kuri neturi žalio supratimo arba turi kitokį supratimą, negu turėtų būti. Gerai, kai prie vairo stovi mąstantys žmonės, pvz., ponas Vilkaitis, bet jam nebuvo leista tęsti veiklos, nes jis neatitiko tos siauros žmonių grupės įsivaizdavimo arba jų interesų. Ir, ko gero, jų interesai taip pat nebuvo susiję su aukštąja Lietuvos kultūra, tai buvo tam tikrų merkantilinių, materialinių interesų tenkinimo grupė, o tai yra visiškai normalu nekultūringoje politinėje erdvėje. Manau, kad valstybės strategija yra, tik bėda su jos pateikimu. Ta pati dabartinė valdančioji dauguma, prieš ketverius ar prieš trejus metus perėmusi vairą, sunkiai sužeidė visą Lietuvos kultūrą per mokesčių politiką, nubraukdama tam tikras nuolaidas, anksčiau taikytas šitai socialinei grupei, kuriai būtent reikalinga ta socialinė apsaugos sistema. Dabar jau kai kas vėl gal ir grįžta į senas vėžes. Bet tada buvo kirsta kirviu, tuomet aš tikrai buvau labai drastiškai nusiteikęs ir tikrai įsivaizdavau, kad tai yra didžiulė klaida, netgi nusikaltimas. Vis dėlto turint galvoje šiandienį Europos kontekstą, kai griūna valstybės, tokios kaip Graikija, Italija, manau, kad, ko gero, šitos kadencijos Vyriausybės veiksmai nebuvo jau tokie klaidingi. Kitas klausimas - valdymo ir viešo pateikimo kultūra. Lietuvos aukštoji kultūra yra neatsiejama nuo švietimo sistemos, o švietimo srities atstovai iš viso neturi jokio supratimo apie aukštąją kultūrą. Ir jie dabar nori sulyginti su žeme Muzikos ir teatro akademiją, Vilniaus dailės akademiją, imdamiesi universitetų jungimo reformos. Ko gero, tos dvi aukštosios mokyklos ir yra vienos pagrindinių Lietuvos identiteto pasauliniame kontekste židinių, o jų sunaikinimas tikrai reikštų jau valstybės strategijos nebuvimą ir pavojų, kad ir pati valstybė po kelių dešimtmečių gali išnykti.

V.BUBNYS: Nuo Nepriklausomybės atgavimo pradžios ir viena, ir kita Vyriausybė labai gražiai kalbėjo: sutvarkysim ekonomiką, sustiprėsim, tada atsigręšime į kultūrą. Deja. Kuo toliau, tuo finansų iš biudžeto kultūrai skiriama vis mažiau. Atsimenu vieną mane pritrenkusį faktą. Pernai minėjome mūsų Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Ši data buvo gražiai minima Ministrų taryboje, buvau pakviestas į tą posėdį. Pirmasis, žinoma, kalbėjo premjeras. Gražiai kalbėjo apie tai, kas vyksta, kaip mes ginamės nuo visų bėdų, viskas eina geryn, ir nė vieno žodelio apie kultūrą. Nėra kultūros, neegzistuoja tokia, yra įvairių kitų sričių, tik kultūros - ne. Vadinasi, praėjo 20 metų, o apie kultūrą premjeras nerado nė vieno žodžio.

Pernai dalyvavau teikiant vyriausybines premijas. Įžanginė kalba buvo, o kad bent būtų užsiminta apie kultūros problemas, bėdas, į ką Vyriausybė turi atkreipti dėmesį - ne. Štai kaip „gražu“, kai galima nuslysti nuo, sakyčiau, esminių dalykų. Mes laikomės ant nacionalinės kultūros pamatų. Ir nors iš pat Nepriklausomybės pradžių kalbėjome, kad gyvename ant kultūros griuvėsių, man rodos, kur kas didesnius kultūros griuvėsius per 20 metų padarėme, negu tada, kai iš paskutiniųjų rėmėme savo kultūrą statydami.

Nekalbu apie paminklus, buvo jų, o šiandien griūva kiti paminklai. Ir kartais išgirdęs, kaip Baltarusijoje atstatomos mūsų senosios pilys, su pavydu pagalvoju apie savo pilis. Dieve mano, kiek mes vargo turime atstatydami Valdovų rūmus, kiek priešininkų, kuriems viso to nereikėjo. Prieš rinkimus žmonės patiki naujomis partijomis, kalbančiomis gražius žodžius, kaip jie rūpinsis kultūra. Deja, atėję į Seimą tą daryti pamiršta. Taip, dabar nelengvas laikotarpis, bet juk ta pati krizė paveikė ir kitas Europos šalis. Anglijoje buvęs premjeras Gordonas Braunas (Gordon Brown) kaip tik atkreipė dėmesį į kultūrą ir sustiprino jos finansavimą. Panašiai buvo ir Ispanijoje, Skandinavijos šalyse - čia kultūros finansavimas ne sumažėjo, o, priešingai, padidėjo. Pas mus reikia vis taupyti, bet mes juk matome, kaip „taupo“ mūsų Vyriausybė, ministerijos ir visi kiti. Ir tikslas - ne kultūra, ne kas ateina į Parlamentą, o nauda. Aš einu į Parlamentą, man negalioja įstatymai, manęs nenubaus už didžiausias suktybes, kurias esu padaręs. Įsitaiso, vadinasi, ir baudžiamų nėra. Viskas gerai, galima švaistyti lėšas. Taip, kultūros reikalai sudėtingi. Pernai pavasarį vyko mitingas prie Seimo rūmų. Susibūrėm, pašnekėjom, kėlėm kultūros, finansavimo ir kitas problemas. Kas iš Seimo vadovų atėjo pasiklausyti ir išgirdo? Vienintelis ministras R.Vilkaitis buvo užėjęs pasižiūrėti. Yra toks senas filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“. Filmas kaip filmas, jame kiti laikai vaizduojami, bet svarbiausias yra prakeiktas nuolankumas. Prakeiktas nuolankumas ir šiandien egzistuoja pas mus.

G.JAKAVONIS: Gerb. Giedriau, Vytautas užsiminė, kad švietimas susijęs su kultūra. Jūsų paveikslai istorine tematika turėtų būti eksponuojami mokyklose, kad mūsų jaunoji karta, kuri mokosi pagal tokią globalią programą, žinotų savo istoriją, ja žavėtųsi ir didžiuotųsi. Jūsų darbuose įžvelgiu tarpukario smetoniškos Lietuvos kultūrinės strategijos tęstinumą, kada buvo bandoma įdiegti, kad aš didžiuojuosi, nes esu lietuvis, mes buvome nuo jūros iki jūros. Dabar jūs likote vienas iš nedaugelio, kuris remiatės būtent tais momentais savo kūryboje. Ar jaučiate, pavyzdžiui, valstybės dėmesį, tarkim, kalbant apie finansus?

G.KAZIMIERĖNAS: Mes, kultūros žmonės, esame netyčia įklimpę į tokią situaciją, iš kurios mes negalime išsiveržti. Toliau tęsti šitą žaidimą nėra jokios prasmės. Aš tai vadinu paverkšlenimu vieno kitam. Jeigu jau mes save vadiname intelektualais, tai galėtume kelti sau klausimą kitaip. Kaip išjudinti šitą mašiną, nes toliau verkti beprasmiška. Problema yra ta, kad nėra valdžios, su kuria galėtume kalbėti. Tie entuziastai, kurie plakasi dešimtmečiais, bandydami kaip nors įvardyti tas problemas ir jas pateikti valdžiai, turi patys susivokti. Pirmiausia kas yra prioritetai? Ką tai reiškia „prioritetas“? Tai valstybiniu mastu kažkas svarbiausio, kur turime sudėti visas pastangas, resursus. Dabar kyla klausimas, kas turi tuos prioritetus iškelti. Valdžia, visuomeninės organizacijos, atskiri dailininkai, atskiri asmenys? Kas? Jeigu aš pasakysiu, kad prioritetas yra būtent kaimo muziejus, tai dar nereiškia, kad taip ir yra. Tai tik mano nuomonė. Prio-ritetas yra tada, kai vyksta vieša diskusija, sutelktomis pastangomis sutariame, kad mums visiems svarbu tas ar anas. Štai tada bus įvardytas dalykas - prioritetas. O visa kita yra tik nuomonė arba atskirų asmenų ar atskirų kultūros institucijų pageidavimas. Ir štai, kad prioritetas būtų iškeltas, turi dalyvauti visos visuomenės struktūros, taip pat ir valdžia. Kitaip susidarys visiškai paradoksali situacija. Pavyzdžiui, Valdovų rūmai pastatyti, o dar tebediskutuojama, ar jie reikalingi. Na, visiškas marazmas. Jau seniai praėjo laikas diskutuoti, ar reikalingi Valdovų rūmai, jie jau stovi. Dabar reikėtų tik mąstyti, kaip juos tikslingai panaudoti visuomenei, Lietuvai, o ne kalbėti, ar reikėjo juos statyti. Tai ne diskusija, tai kažkoks siurrealistinis beprasmiškas veiksmas. O ar reikalingas Gugenheimo muziejus, pats laikas diskutuoti. Ir bus jau vėlu, kai tie rūmai jau stovės arba bus ruošiama statybos aikštelė. Kas turi teisę siūlyti šį muziejų, kai mes išgyvename tokį sunkmetį? Kaip galima nesijaudinti, juk valstybei gresia milijardinės lėšos, didžiulės išlaidos. Ir visa tai vyksta be visuomenės valios ir dalyvavimo. Tai mūsų uždavinys išjudinti tą visiškai blogą situaciją, kuri yra gėdinga valstybei, kai valdžia visiškai nesišneka su kultūros žmonėmis. Mes turime mąstyti apie mechanizmą, kaip realizuoti savo idėjas. O tas mechanizmas yra. Kas yra kultūros kongresas? Tai yra visuomenės pastangomis vykstantis renginys, visuomenė provokuoja savo valstybės vyrus, valdžios vyrus sukurti sistemą. Ne valdžia kuria sistemą, o visuomenė. Jau 20 metų. Ir valdžia beviltiškai arogantiškai atstumia bet kokius siūlymus ir netgi šaiposi. Aš dalyvavau keletą sykių Kultūros komitete Seime. Žinote, su kokia arogancija ir ironija žiūri į vargšą tą šventą žmogų Stoškų, kuris ateina ne savo reikalų, o siūlo valstybės sistemą? Problema yra ta, kad kultūros žmogus yra menkas. Ir štai kažkoks buvęs režisierius ar buvęs aktorius, pasijutęs tokiu pasaulio viešpačiu, įsitaisęs Seime jau nebemato problemų, kas ten jam tas kongreso pirmininkas, niekalas yra. Jis faktiškai įžeidžia žmogų, ir ne tik žmogų, o šimtus delegatų, kurie stengėsi, nuoširdžiausiai kalbėjo konferencijose, ir dabar tas idėjas įpareigotas Stoškus atvežti valdžiai, ir ta valdžia... Mūsų partijos, noriu pasakyti, yra išsigimusios. Net neišsigimusios, jos niekada taip ir netapo partijomis. Faktiškai liūdna yra tai, kad visi vienodi - ir socdemai, ir konservatoriai. Atrodytų, kas gali būti svarbiau konservatoriams negu Valdovų rūmai, valstybės įtvirtinimo politika. Konservatoriai gi turėtų būti valstybininkai. O jiems nusispjaut. Jie mažina finansavimą Valdovų rūmams ir dairosi į Gugenheimą. O kodėl? O galbūt kartais neapsimoka Valdovų rūmų statyti - todėl, kad į juos jau sutelktas prokuratūros ir visuomenės dėmesys? Ir jau neišplausi pinigų? O ten šviežia aikštelė ir galima dar pažaisti žaidimą kokį dešimt metų, kol vėl prokuratūra susivoks ir t.t. Ko nori valdžia? Diskusijų nenori su kultūros visuomene, taigi tada provokuoja visuomenę maištauti ir piketuoti.

Aš siūlau keisti bendravimo su valdžia toną. Supraskit, kad valdžia tai nėra ta publika, su kuria reikia kalbėti mandagiai, ypač pataikaujamai, nustokime būti klerkais. Visų pirma nustokim būti įrankiu per rinkimus. Antras dalykas, reikia užblokuoti koncertus, parodas. Jie neverti tų parodų ir tų koncertų. Tegul jie naudoja tą meną, kurį remia. Štai Šiuolaikinio meno centre buvo britų meno paroda, kubinis metras dramblio mėšlo. Štai tegul ir kabo tas mėšlo gabalas Seime. Arba muilo gabaliukai, pavogti iš tualeto. Tegul ir padėlioja Seime ant turėklų tuos muilo gabaliukus. Ponai, „kušajte na zdorovje“.

Toliau reikia kultūros visuomenės solidarumo. Mes gi susipjovę, susiskaldę, ir kai tik Stoškus pasiūlė kurti kultūros įstatymus, kiek atsirado arogantiškų veidų - kam mums reikalingi tie įstatymai? Pasakysiu taip. Gal ir gerai, kad taip vyksta. Ir tegul būna dar truputį blogiau, kol kultūros žmonės susivoks, kad reikia nuo savęs pradėti kažką keisti, kad reikia pradėti mąstyti, kurti sistemą. Mes verti tokios situacijos, kokia yra jau 20 metų.

G.JAKAVONIS: Dar yra provincijos kultūra, ta etnokultūra, ant kurios visą laiką visa lietuvių kultūra laikėsi, netgi tada, kai mūsų valdžia, iškilusi iš kaimo, užaugusi, pasiekusi kažkokias aukštumas, paprastai nutautėdavo, išduodavo tautą. Visada kaime būdavo šaknys. Pakalbėkime apie provincijos kultūros finansavimą.

R.VILKAITIS: Pirmiausia norėčiau, kad pakalbėtume ir apie pozityvius dalykus. Tikrai noriu pasidžiaugti, kad esu tarp kultūringų žmonių, kurie vienas kito nenutraukia ir išklauso. Tai šios Lietuvos kontekste jau daug ir labai reta. Kitas dalykas, vis viena noriu pasakyti, kad visi mes nuo savo konkrečių darbų, nuo savo kultūrinės srities einame į bendrą plotmę, ir, man regis, situacija yra kur kas rimtesnė, negu iš tikrųjų yra pateikiama. Kalbant apie Lietuvos kultūrą, pirmiausia prieš valstybei skolinantis 10 mlrd., nesvarbu iš kur, turėtų būti rengiamas referendumas, kam mes tuos pinigus naudosime. Ar darbo vietoms atkurti, ar atlyginimams mokėti, ar dar Gugenheimo muziejui. Tai toks būtų pats kultūringiausias valdžios žingsnis. Ir kitaip neturėtų būti kultūringoje valstybėje. Tada atkristų daug tokių pseudokultūrinių projektų. Nekiltų klausimų, ar juos reikia daryti, ar ne.

Dabar klausimas apie regionus. Visa tai yra tiesiog nekomentuojama, tai savaime aišku, ten gimsta mūsų būsimieji talentai, ten jų tos naivios akutės pamato ir sugeba savo vizijas paversti kažkokiais primityviais darbais, dainelėmis, toliau eina į sostines, studijuoja. Nieko nepadarysi. Mes negalime kurti sau kultūros tiktai keliuose Lietuvos kultūrose centruose. Vilniuje, Kaune ar ten, kur yra muzikos mokyklų. Lavinimasis turi prasidėti nuo pat pirmų dienų, nuo pat pirmų šaknų. Žmogų turi supti kultūrinė terpė visur, bet kurioje Lietuvos vietoje, įskaitant ir infrastruktūrą. Baseinas mokykloje turi būti ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Lazdijuose, ir Varėnoje. Visa tai yra kultūros dalis. Aš manau, kad partinė rinkimų sistema visiškai nepasiteisino mūsų valstybėje, kad kapitalizmas visiškai nėra tobula sistema, kaip ir prieš tai buvęs socializmas. Ir kad tauta, kuri sugebėjo taikiu būdu save išvaduoti, turi potencijos kur kas didesniems dalykams. Deja, šiandien iš tikrųjų didelė visuomenės dalis gyvena žemiau skurdo ribos, kažkoks procentas jų sąskaita - aukščiau jos, jie turi galimybę primesti savo nuomonę, diktuoti savo strategijas. Visa tai, kas yra pateikiama visuomenei, ne visada yra taip. Tai irgi yra kultūra. Ir man atrodo, kad šitie dalykai dabar yra galbūt net svarbesni.

Menininkas negali nekurti, jis jau toks gimė, čia jo kryžius, čia jo nelaimė ir jo likimas. O kaip mes finansuojami, priklauso nuo bendros valstybės politikos. Savaime aišku, kad ne tik Valdovų rūmų statyti, bet ir skolintis milijardų be referendumo negalima, su piliečiu, kuris čia gimė ir kuris turi visas teises ir pareigas, reikia elgtis kultūringai, pagarbiai, nes be jo šita valstybė iš viso nereikalinga.

Mes čia gimėme, gyvename, čia mūsų tėvai, mes čia turime stovėti, viską saugoti, nes kiti mūsų nesaugo. Ir tą, kas ateina per kažkokius projektus, vizijas, visų pirma turime patikrinti, kiek tai reikalinga mums iš tikrųjų. Jeigu nereikia, tai nereikia. Pradėjome Valdovų rūmus, pastatėme, vadinasi, turime užbaigti.

V.JUOZAPAITIS:
Išgirdęs kiekvieno mūsų dialektą, nesu tikras, kad bent vienas yra vilnietis. Tai kas yra provincija? Tai mes ir tie, kurie atvažiuoja, tai yra Lietuva. Tie, kurie atvažiuoja čia ir kuria tą aukštąjį meną. Dieve, ką reiškia aukštasis menas? Tai yra menas, o ne aukštasis menas. Tai yra tiesiog menas. Arba menas, arba ne menas. Provincijos menas yra toks pats aukštas, jeigu jis yra menas. Visa tai, kas yra skirta žmogui pakylėti, jau menas. Taigi aš dabar tikrai nesiimsiu dalyti pinigų ir meškos, kurios dar nesumedžiojome, tik pasakysiu, kad esame atsidūrę tokioje paradoksalioje situacijoje, kai keikiame save, kad esame nepajėgūs suburti vieni kitų ir kaip nors pakreipti valstybės gyvenimo teigiama linkme, tuo tarpu kas gi tai padarė prieš 23 metus? Taigi mūsų kultūros ir akademinis žiedas. Pažiūrėkite į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir jums viskas bus aišku. Tai kur tie žmonės? Jie niekur nedingo, jie sugeneravo tą idėją, jie užkūrė. O pečkuriai atėjo, pasirodo, kiti ir nelabai suprato, ką ten jie kūrena. Jiems svarbiausia, kad būtų ugnis, o jau ten deginti ar lavonus, ar malkas jiems tas pats. Ir tokia neteisybė baigėsi tuo, apie ką mes dabar šnekame. Aš visiškai sutinku su Giedriaus Kazimierėno išsakytomis mintimis, bet nesu tikras, ar mums tikrai su banditais reikia kalbėtis banditų kalba. Vis dėlto, žinot, yra banditai ir yra teisėsauga. Yra tam tikros civilizuotos priemonės, yra teismai, yra įstatymai, pagal kuriuos tie banditai turi būti nuteisti. Ir aš manau, kad kiekvienas mūsų pasakytas, ištartas į viešumą žodis pasieks savo tikslą. Galbūt ne taip greitai, kaip mums norėtųsi, bet jis tikrai pasieks. O jeigu nebus išgirsta, tai galbūt liks istorijoje, kad nebuvo visi kultūros žmonės tokie abejingi, tiktai žiūrintys į savą kišenę ir nesidomintys, kas vyksta valstybėje. Vienintelis šansas yra, ko gero, dabar greitai, skubiai, kaip tik įmanoma, tiems aktyviems žmonėms patiems imtis atsakomybės ir eiti į valdžią. Arba mes tada turime važiuoti į rajonus, į tą pačią provinciją, svarbiausia - į mokyklas, ir ten kalbėtis su tais žmonėmis. Ne vykdyti rinkimų agitaciją, o tiesiog su jais kalbėtis, klausti apie jų rūpesčius.

Vėl grįžtu prie švietimo sistemos. Jūs klausiat, kas gi turi būti tie generavimo centrai? Universitetai. Tai yra minties, mokslo generavimo šaltinis ir idėjų generavimo šaltinis. Kurgi dar daugiau sueina informacijos, kur yra atliekami metodiniai tyrimai, kur dirba patys iškiliausi specialistai? Kas gi dabar atsitinka Lietuvoje? Po švietimo ir mokslo reformos tie patys universitetai tampa politinėmis marionetėmis, nes į tarybas paskiriami politiškai angažuoti žmonės. Ir čia yra didelė bėda, ir čia, ko gero, pats didžiausias pavojus, nes mes nebetenkame paskutinio bastiono, mes nebetenkame universiteto apsaugos, universiteto autonomijos, kur yra formuojamas pagrindinis demokratijos principas.

G.JAKAVONIS:
Kalbėjome, kad turbūt Lietuva niekada neišsirinks geros valdžios, nes žmonės yra skirstyti į paprastus, gudrius, protingus, išmintingus. Minėtas Sąjūdžio elitas buvo protingi, išmintingi žmonės, bet tos pergalės vaisius, turtą dalijosi gudrūs. Kada tas užburtas ratas pasibaigs, kad vėl gudrūs neišsidalytų visų tų vaisių ir nenukryptų nuo valstybės interesų į savo?

V.BUBNYS: Bijau, kad čia dar gana ilgokai tęsis šitas žaidimas. 40 metų Mozė vedė žydų tautą. Taip ir mums gali būti. 20 metų jau praėjo, praeis dar tiek, kol mes apsižiūrėsime, kad Lietuvėlė jau išsibarsčiusi. Didelė dalis talentų emigravusių, kitur dirba, aš nesakau, kad tai yra blogai, bet vis dėlto dalis išvažiuoja dėl to, kad čia negali tiesiog gyventi. Prisimenu, anksčiau Mokslų akademijos iniciatyva buvo organizuojamos mokslininkų vadovaujamos konferencijos „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šiandien šitie žodžiai labai aktualūs. Dalyvavau keliose, bet noriu prisiminti vieną, vykusią Alytuje. Tikrai nustebau, kai kultūros namuose pamačiau tiek daug jaunų žmonių, moksleivių. Atvažiavo akademikai, Mykolo Romerio universiteto dėstytojai, žinoma, jie buvo suinteresuoti, kad į jų universitetą stotų moksleiviai. Žodžiu, gražus buvo pokalbis nacionaliniu klausimu, Lietuvos išlikimo klausimu. Ir po visų tų gražių dalykų, po visų gražių šnekų - aukštesnių klasių moksleivių programėlė. Ir solo, ir kolektyvai dainuoja. Kad bent vieną dainą būtų sudainavę lietuvių kalba. Nė vienos. Viskas angliškai. Kas orientuoja šitą jaunimėlį? Nereikia toli ieškoti. Tie patys organizatoriai. Jie iš Vilniaus prisakė.

G.KAZIMIERĖNAS:
Vis dėlto kultūra yra ne tik kultūra, bet ir labai reikšmingas valstybės formavimo instrumentas. Mes turime išmokti politikus priversti dirbti savo darbą. Ne mes turime plaktis dėl sistemos, o jie. Ir todėl kai ateina į rinkimus politikas, bombarduokime jį klausimais. Kodėl nepriimtas kultūros pagrindų įstatymas? Ką jūs ketinate finansuoti? Reikia priversti juos kalbėti konkrečia kalba, ne abstrakčiom frazėm. Mes turime išmokti ir patys kalbėti konstruktyviai, kurti mechanizmą. Mąstykime apie tą mechanizmą. Tegul mąsto ir valdžia galų gale. Juk tenai irgi galbūt yra vienas kitas padorus žmogus. Kažkaip reikia pradėti kalbėtis. Nes dabar faktiškai tas pašnekesys jau trunka 20 metų, tai yra absoliučiai nepriimtina.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip vertinate iškart po Vėlinių parduotuvėse atsirandančias kalėdines prekes ir reklamas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kuris JAV prezidentas būtų geresnis variantas Lietuvai?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +9 C

+5 +10 C

+3 +10 C

+6 +10 C

+7 +10 C

+7 +10 C

0-6 m/s

0-4 m/s

0-5 m/s