Prasmingas A.Žaromskienės gyvenimas

Mokslininkai tvirtina, kad dažnas žmogus net nenutuokia, kokios protinės, dvasinės galios, kokie sugebėjimai jame slypi. Net ir tas galias jausdamas, bet nesugebėdamas jas tobulinti, panaudoti, ne vienas taip ir nugyvena savo gyvenimą jų neišryškinęs. Tas gėris, kuriuo jis galėjo ne tik įprasminti savo gyvenimą, bet ir palikti kaip vertingą turtą ateinančioms kartoms, taip ir lieka vien jų svajonėse.

Gal šitaip besižvalganti į viliojančios svajonės švytėjimą ir būtų likusi iš Zanavykų krašto kilusi dailininkė Aldona Žemaitaitytė-Žaromskienė, jei ne jos ryžtas, dvasinė stiprybė.

Kai Aldona užvėrė Jurbarko vidurinės mokyklos duris nešina brandos atestatu, būdama jau pusiau našlaitė, tik ir teturėjo jį - tą žinių įvertinimais primargintą popierių ir... sergančią mamą. Juk būna taip, kad aiškiai žinai, kur tau reikėtų toliau žengti, tačiau privalai stabtelėti prie tos vilionės slenksčio, nes jis tuo metu pasirodo esąs per aukštas. Bet... tik tuo metu.

Taip stabtelėjo ir Aldona. Nors visa širdimi veržėsi į meną, gyvenimo proza diktavo: jei neieškos materialinės išeities - keliai į bet kokį tolesnį išsilavinimą išvis užsidarys.

Laimei, Kaune gyveno dvi Aldonos motinos seserys. Jų remiama, mergina įstojo į Kauno medicinos institutą. Ruošėsi būti farmacininke. Ja ir tapo. Bet kažkodėl dirbti panoro ne kur nors arčiau gimtinės, kaip paprastai prašydavo to meto jaunuoliai, o Vilniuje. Kaip pati sakė, vis tebetraukė Dailės institutas, pats miestas, saugantis savo architektūriniuose, istoriniuose paminkluose tautos dvasią.

Paskui svajonę

Patekusi sostinėn, Aldona ryžosi žengti ir kitą žingsnį, vedantį prie neprarastos svajonės: ji vis dėlto įstojo į Valstybinį dailės institutą studijuoti tekstilės meno.

Štai tada ir gelbėjo ta jau įgyta specialybė. Kadangi siekiantiems aukštojoje įsigyti antrą specialybę stipendijos nebuvo mokamos, ji tuo pačiu metu dirbo ir vaistinėje. Be to, ji dar ėmėsi ir kito - širdžiai mielo darbo: kaip kvalifikuota gidė vedžiojo po sostinę turistus. “Pasakoti žmonėms apie kiekvieną istorinį objektą man būdavo tikras džiaugsmas!” - vėliau sakė Aldona. Tuo laikotarpiu ištekėjo, augino du vaikelius.

Darbą pagal dailininkės profesiją A.Žemaitaitytė-Žaromskienė pradėjo “Vilijos” trikotažo fabrike. Tapo dailininke-modeliuotoja.

Drabužių modeliai! Tada, kai visa Sąjunga rengėsi įgrisusiais, bet kurioje respublikoje galimais rasti standartais, dailininkų naujovių ieškojimai buvo ne itin svarbūs. Tačiau Aldona vis vien ėmėsi ieškoti savo kuriamiems modeliams išskirtinio braižo: ji pirmoji rūbams pradėjo taikyti tautinius ornamentus, kuriuos skoningai išryškindavo (megztus, siuvinėtus, aplikuotus) nuostabiai suderintomis pastelinėmis spalvomis. (Ir šiandien menasi jos rengtos personalinės rūbų parodos sostinės Dailės salone, į kurias mes, moterys, eidavome po kelis kartus!).

Pajutusi kūrybinę erdvę, pasirengusi įveikti nusistovėjusį šabloną, dailininkė pasinėrė į intensyvų darbą: kūrė, vieną po kitos rengė parodas, kurios lankytojus žavėjo nepaprastai subtiliu autorės skoniu, fantazija, išradingumu. Greitai jos sukurti modeliai pradėjo keliauti į tarptautines parodas, pelnyti diplomus ir medalius: JAV, Graikija, Japonija, Australija, Anglija... Gražiausius jos sukurtus rūbų modelius ir šiandien saugo Lietuvos muziejai.

Į dar platesnį kelią!

Tačiau rūbų modeliavimas A.Žemaitaitytės-Žaromskienės darbinėje veikloje - irgi tik vienas etapas. Sutvirtėjusi profesionaliai, padrąsinta sėkmės, ji panoro kurti didesnę išliekamąją vertę turinčius, dar ryškiau atspindinčius tautos dvasią ir jos tradicijas darbus. Ją patraukė gobelenų audimo menas.

Lietuvių moterų pomėgis ir nuostabus gebėjimas kurti staklėmis įmantriausius audimų raštus žinomas nuo seno. Ir šiandien atvykę iš svečios šalies žmonės jais gėrisi, stengiasi įsigyti, parsivežti kaip gražiausią suvenyrą. O juk juos kūrė mūsų prosenelės, dažnai neturinčios jokio išsilavinimo, vien stebėdamos gamtą! Tačiau austi gobelenus, kai kiekvieną dygsnį reikia daryti rankomis, derinant įvairiausių atspalvių siūlus, - tai jau daug išmanymo ir skonio reikalaujantis darbas. Bet tai, matyt, slypi tautos dvasioje, kurią visa širdimi jautė Zanavykų krašto dukra, profesionali dailininkė Aldona.

Įsiminė jos lyg ir atsitiktinis pasakymas apie nuo vaikystės juntamą meilę dailei, mintis, kad tai ateina... iš Žemės:

- Jei žmogus neturi grožio pajautos - jokie universitetai, akademijos to neišmokys. Tai ateina į žmogaus prigimtį su gimtosios žemės syvais. Atsimenu, kaip maža, pavasarį atsigulusi gimtosios sodybos pievoje (Šakių rajone, Pervazninkų kaime), žiūrėdavau į skraidančių gandrų didžiulius būrius. Ak, kaip man norėjosi bent kokiu būdu juos įamžinti ten, toje vaiskioje dangaus žydrynėje!.. O ir dabar, žvelgdama sostinėje iš savo būsto aštuntame aukšte, fiziškai jaučiu poreikį nusileisti ant žemės, pavaikščioti basa, pajusti į mano kūną plūstančią jos teigiamą energiją. Kas tai?

Tai buvo prigimtinis talentas

Į gobelenų audimo meno subtilybes Aldona atėjo per auksinę savo kantrybę. Bet užtat jie žavėjo, kiekvienas kažką bylojo žmogaus širdžiai. Ypač daug šviesių kūrybinių polėkių į jos sielą atplūdo po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Atsimenu, dar 2002 metais, pamačiusi jos bebaigiamą austi naują gobeleną, paklausiau, kokią idėją savo kūrinyje ji realizuoja, kaip jį “pakrikštys”? Ji pasiūlė gerai įsižiūrėti ir spėti.

- Kažkokia iš mažo šaltinio išsiveržusi vaiskių spalvų gama pasteliniame fone... Primena džiaugsmą, pavasarį, pražydusią po žiemos gamtą... - mėginau nusakyti įspūdį.

- Atspėjai! - iš džiaugsmo net rankomis suplojo Aldona. - Tai “Atgimimas”! Vadinasi, suprantamai išreiškiau savo mintį! O juk kiekvienas menininkas, pateikdamas savo kūrinį, nori būti suprastas. Niekam nebūtų įdomu kurti vien sau.

Iš tiesų, tarytum nujausdama savo neilgo gyvenimo trukmę (1934-2006), Aldona vis skubėjo, skubėjo, lyg stengdamasi atiduoti įsipareigotą duoklę. Įspūdingi gobelenai (triptikas) papuošė jos jaunystės miesto Jurbarko savivaldybę, Elektrėnų miesto pobūvių salę, kitas iškeliavo į Kelmę, kiti - dar kitur, o daugelio savo nenuilstančių rankų kūrinių, į kuriuos įdėta tiek širdies, jos akys regėjo tik... likusiose nuotraukose, nes juos išsivežiojo nupirkę užsieniečiai. Tačiau Aldona vis vien džiaugėsi, kad daug jų liko ir Lietuvos muziejuose. “Ten jie išliks mūsų vaikams ir natūroje, ir nuotraukose”, - sakė ji.

Dar ir dabar, kai jau nemažai metų praėjo nuo atsisveikinimo su talentinga grožio kūrėja A.Žemaitaityte-Žaromskiene, kaip kraštietei, gerai ją pažinojusiai, vis menasi jos išsakytos stebinančios mintys. Net žinodama, kokią lemtį jai paskelbė likimas, ji ne tik neatsisakė planuotų darbų, bet ir projektavo vis naujus.

- Štai artėja karaliaus Mindaugo karūnavimo jubiliejinė data! Vilnius pasipuoš jam pastatytu paminklu. Jo vardu pavadintas stovės naujas tiltas per Nerį. O ką paliksiu Lietuvai aš?.. Jau nusprendžiau. Štai susiradau knygą su Lietuvos heraldikos komisijos patvirtintų mūsų miestų ir miestelių herbų iliustracijomis bei aprašymais. Imsiu ir išausiu juos! Tebus tai mano paskutinis palikimas... Jau papuošiau Jurbarką 385 metų Magdeburgo teisių suteikimo sukakčiai savo rankų darbo vėliava su trimis baltomis lelijomis (beje, jurbarkiečiai ir šiandien ją labai gerbia - aut. past.), sukūriau vėliavas šio rajono ansambliams “Mituva”, “Veliuonietis”, “Bišpilis”, taip pat Skirsnemunės, Raudonės miesteliams. O dabar mano projekte - herbai! - paskui susimąsčiusi, lyg regėdama ateities viziją, pridūrė: - Kas žino, gal jiems atsiras vietos atstatytuose Valdovų rūmuose, kad kiekvienas atvykęs iš svečios šalies galėtų pajusti mūsų tautos dvasią. Dėl to verta dirbti.

Ir ji dirbo. Audė skubėdama, netausodama silpstančių jėgų. Iki tos Mindaugo karūnavimo paminėjimo dienos ji jau buvo išaudusi... 50 (!) herbų. Arba štai: atvykę iš svetur žmonės dažnai teiraujasi, kur yra tas mūsų unikalus Kryžių kalnas. A.Žemaitaitytė-Žaromskienė jį įamžino gobelene, pavadintame “Padėkos”. Visus jos kūrinius būtų sunku beišvardyti!

“Su savimi nepasiimu nieko, / Viskas jums, brangieji, lieka...” - suskambo mano atmintyje poezijos žodžiai, stovint prie skubėjusios sukurti kuo daugiau grožio, liudijančio tautos iškilumą, talentingos ir be galo darbščios menininkės A.Žemaitaitytės-Žaromskienės karsto.

Beje, ir šiandien ją tada palydėjusieji paskutinėn kelionėn prisimename keistą gamtos reiškinį: išnešant karstą iš šarvojimo salės, netikėtai trenkė toks griaustinis, kad visi krūptelėjo; tiesiog čiurkšlėmis prapliupo lietus. Žmonės sakė: “Ir Dangus jos verkia!”