1 nuotr.Be jo nepraeina nė vienas „Poezijos pavasaris“, jo balsą pažįsta kiekvienas, gerbiantis lietuvišką žodį ir literatūrą. Radijo diktorius, poezijos skaitovas Juozas Šalkauskas spėja, kad ateityje poeziją gali užgožti milžiniškas informacijos srautas, dėl kurio žmonės neberas laiko literatūrai. Kad taip nenutiktų, meilę spausdintam žodžiui, anot jo, reikia skiepyti nuo pat mažens, kad labiau vertintume savo kalbą, dėl kurios laisvės taip ilgai buvo kovota.
- Esate ilgametis poezijos vakarų „vilkas“. Kaip pasikeitė poezijos vakarai per pastaruosius dešimtmečius?
- Šiandien poezijos vakarų vyksta palyginti nedaug. Seniau, mano manymu, jie būdavo populiaresni ir solidesni, į juos prisirinkdavo daugiau žmonių. Gal dėl to, kad prieš keletą dešimtmečių ir politinė situacija buvo kitokia. Daugeliui žmonių, pavargusių nuo nuolatinio melo, socialistinės propagandos, poezija teikdavo dvasinę atgaivą. Prisiminkime, kokį furorą sukėlė kad ir pasirodžiusi Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinė ar susitikimas su juo ir jo poezija Kalnų parke. Skaitant poeziją, kažko naujo neišrasi. Aktoriai ir skaitovai ją skaito vienaip, patys autoriai - kitaip. Taip buvo ir seniau, taip yra ir dabar. Poezija turi būti aktuali, antraip bus neįdomi. O vertė priklauso nuo kūrėjo talento. Kuo poetas talentingesnis, tuo ir jo kūryba vertingesnė. Tematikos prasme poezija irgi turėtų būti ne vienpusė, jos reikia visokios. O publika būna irgi labai įvairi. Išsilavinusiems žmonėms priimtinesnė intelektualesnė poezija, jiems suprantamos ir sudėtingesnės meninės išraiškos priemonės, kitiems - priešingai, kuo primityvesnis kūrinys, tuo geriau.
- Ar šiandien nuolat skubantį ir materialiose problemose paskendusį žmogų įmanoma sudominti poezija?
- Jei ir įmanoma, tai retą. Abejoju, ar potraukį poezijai turime kiekvienas, nebent nuo mažens mus suptų tam palanki aplinka. Meilę poezijai, apskritai literatūrai, reikėtų skiepyti nuo mažens, šeimoje, o vėliau ir mokykloje. Tikra laimė mokykloje turėti gerą literatūros mokytoją, kuris galėtų užkrėsti šia bacila.
- Kaip internetas pakeitė rašytojo statusą? Juk dabar, kai galima rašyti tinklaraštį internete, rašytoju gali vadintis bene kiekvienas.
- Man atrodo, gebantiems atskirti grūdus nuo pelų rašytojo statuso internetas pakeisti negali. Jau vien dėl to, kad talentą turi įvertinti skaitytojas, o ne pats rašantysis. O tai, kaip save pavadinsi, neturi jokios reikšmės.
- Ar pačiam niekada nekilo minčių sudėlioti žodžius į ketureilį?
- Save galėčiau pavadinti nebent namų poetu, kurio kūryba neturi išliekamosios vertės. Tie paeiliavimai ypač pralinksmina artimuosius.
- Kaip atskiriate rašytoją „didžiąja raide“ nuo grafomano?
- Atskirti padeda nuojauta. Rašytojui „didžiąja raide“ reklamos nereikia, jo kūrinių nekantriai laukia skaitytojai. O grafomanas kankinasi norėdamas bet kokia kaina įsiūlyti savo „kūrinius“.
- Kaip manote, ar poezija gali išgelbėti pasaulį nuo vartotojiško viruso?
- Vargu ar tam, kuris jau pasigavęs tokį, poezija gali padėti.
- Kokią poeziją pats vertinate labiausiai?
- Man nenublanksta mūsų klasikai, kad ir nemirtingasis Kristijonas Donelaitis, kurį gali skaityti daugybę sykių, kaskart atrasdamas ką nors nauja. Mėgstu prasmingą, ne vienadienę poeziją. Tokią patinka skaityti ir pačiam, ir kitiems.
- Važinėjate po įvairius miestelius. Kaip skiriasi poezijos mėgėjai didmiesčiuose ir provincijoje?
- Natūralu, kad didmiesčiuose daugiau mėgstančių ir suprantančių poeziją. Bet tokių užtektinai yra ir provincijoje, nors tam tikra dalis paklausyti poezijos ateina arba iš smalsumo, ar iš snobizmo.
- Gal poeziją skaitote ir lietuvių bendruomenėms svetur? Kaip ten žmonės priima mūsų dainių kūrybą?
- Taip, deklamavau poeziją lietuvių bendruomenėse Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, kitose šalyse. Priima gana šiltai. Jubiliejinio, 50-ojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ metu, gegužės mėnesį, su poetų grupe vėl lankysiuosi Baltarusijoje. Ne tik poeziją skaitysiu, bet ir savo fotografijų parodą „Mūzos pavilioti. Poezijos pavasariai“ atidarysiu.
- Ar matote tam tikras šiandienės poezijos tendencijas?
- Kaip ir daug kas gyvenime, taip ir poezija nestovi vietoje. Tai labiau susiję su forma, meninės raiškos priemonėmis, leksika. Kaip ir dera kūrybai, vyrauja bendražmogiškosios vertybės, istorinė atmintis, filosofiniai apmąstymai. Poezija modernėja tiek turinio, tiek formos prasme.
- Ką mūsų poezija pasako apie mūsų mentalitetą, gyvenimo būdą, požiūrį į gyvenimą?
- Manau, apie minėtus dalykus poezija gali pasakyti daug ką. Tai dažnai išduoda ir pats rašymo būdas, ir emocijos, žodyno turtingumas arba atvirkščiai. Mūsų poezija išsiskiria originalumu bei savitumu. Apskritai ji nėra niekuo nei geresnė, nei blogesnė už kitų tautų kūrybą.
- Ar nėra grėsmės, kad poezijos vakarai ilgainiui išnyks, kaip ir poezijos skaitovai?
- Kas galėtų paneigti, kad taip kada nors neatsitiks? Tik gal poezijos vakarus, kokie jie yra šiandien, pakeis kitokios poezijos pažinimo priemonės. Kuriančių poeziją yra daugiau negu skaitovų. Jaunieji poezijos skaitovai užprogramuoti būti kitokie. Netikiu, kad iš tokių žmonių daug kas pasuktų blogais keliais.
- Kokią ateitį prognozuotumėte poezijai. Gal žodžius rimuos kompiuteriai? O poezijos skaitymas taps tik nedidelės bendruomenės pomėgis?
- Skaitovai gal ir išnyks, bet poezija - abejoju. Surimuoti poeziją kompiuteriu gal ir nebūtų labai sudėtinga, tik kaip tokiai poezijai reikėtų įpūsti dvasios? Poezijos skaitymas nedidelės bendruomenės pomėgiu ateityje gali tapti tik dėl milžiniško informacijos srauto, kuris ją gali nukonkuruoti, ir domėtis grožine literatūra gali neužtekti laiko.
- Kaip manote, ar šiandien tinkamai vertiname savo kalbą, spausdintą žodį?
- Nepakankamai. Nuo vieno kraštutinumo skubama peršokti prie kito. Dar ne taip seniai baigėme išgyvendinti rusicizmus (tiesa, tarp jaunimo dar labai populiarus „koroče“), o jau kiekviename žingsnyje akis bado angliški žodžiai. Nors patys turime tiek daug tomų Lietuvių kalbos žodyno su gražiais mūsiškais žodžiais.
- Ar jums neatrodo ironiška: anksčiau lietuviai kovojo dėl to, kad galėtų kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai, o dabar, kai galima laisvai tai daryti, vis dažniau į mūsų kalbą atkeliauja svetimkūnių iš Vakarų?
- Man liūdna, kad to negalime ar nenorime suprasti, kad patys labai skubame sunaikinti tai, dėl ko ilgai buvo kovota ir stengtasi.
- Kaip kiekvienas galėtų prisidėti prie poezijos ir lietuviško žodžio sklaidos?
- Pirmiausia mes patys turime labiau tuo domėtis, labiau vertinti ir gerbti, ką turime. Visa tai nuo mažens skiepyti savo vaikams, ypač jaunimui.
- Ar šiandien, besiklausant lietuviškų televizijos programų, nesinori išjungti televizoriaus?
- Televizijoje nemažai metų apžvelgdavau spaudą, ne kartą teko dalyvauti kitose laidose. Daugelis mūsų laidų, ypač pramoginių, yra gana prasto lygio. Jos ne tik neduoda jokios naudos, bet kartais parodo, koks skurdus ne tik tų laidų dalyvių, bet ir jų rengėjų pasaulis. Tik be reikalo užimamas eterio laikas.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
