3 nuotr.Per Rašytojų sąjungoje surengtą autorinės kūrybos vakarą jaunojo bardo Domanto Razausko eilės ir multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio muzika skambėjo ilgos ir sunkios ligos pakirstam socialinių mokslų daktarui Sauliui Pečiuliui atminti.
- Kas jus siejo su šia šviesaus atminimo asmenybe? - “Respublika” paklausė bardo D.RAZAUSKO.
- Saulių pažinojau nuo vaikystės. Jis gyveno tame pačiame name, kur ir aš, buvo artimas mano tėvų draugas, mano tėvo bendraklasis. 8-ajame dešimtmetyje jis buvo tokios vietos grupės “Ramapedas” narys, grojo gitara. Kita gitara grojo mano tėvas, o būgnus mušė Aidas Marčėnas. Iš čia ir grupės pavadinimas: RAzauskas MArčėnas PEčiulis, Dainius, Aidas, Saulius. Nuo pat gimimo jo dainos lydėjo mane. Vėliau su Sauliumi palaikėme draugiškus ryšius jau ne kaip draugo sūnus ir tėvo klasės draugas, bet kaip kūrėjas su kūrėju. Pasitaikius progai, užėjęs į svečius, Saulius visada grodavo.
Tai buvo be galo šiltas ir šviesą spinduliuojantis žmogus, nors jo gyvenimas buvo sunkus, jį graužė psichikos liga. Dėl jo atminimo bandysiu senuosius juostinius “Ramapedo” įrašus paversti šiuolaikine laikmena ir paplatinti iš rankų į rankas.
- Jūsų kūryboje girdimi ryškūs budistiniai motyvai. Kuo jus žavi budizmo filosofija? Galbūt rytietiški motyvai tampa mada?
- Mane mažai domina, kas ir kuo yra mada. Būti ne mada taip pat gali būti vadinama mada, būti žurnalistu gali būti vadinama mada... Šis žodis nieko nepasako. Ir juo labai lengva užsidengti nuo dalykų, kurių nesupranti, o vadinasi “jie - svetimi”. Kadangi aš neturiu poreikio nuo nieko niekuo užsidenginėti ir nieko iš anksto vertinti teigiamai ar neigiamai, man Rytai yra lygiai tas pats, kas Šiaurė, Pietūs ir Vakarai - visi jie susijungia Pasaulio šalių kryžiaus centre.
Filosofija manęs jau senokai niekuo nežavi, o budizmas man yra tai, kas po ilgo blaškymosi tarp knygų, veidų ir daugybės klausimų mane nuramino ir pastatė į savo vietą. Kitam tai gali būti islamas, trečiam - krikščionybė, ketvirtam - Perkūnas, penktam - buteliukas raminamųjų.
- Rašytojų sąjungos salė lūžo nuo tamstos ir S.Petreikio kūrybos gerbėjų. Žmonės jūsų klausėsi net koridoriuje ir užkulisiuose. Galbūt Lietuvoje prasideda poezijos atgimimas?
- Tam, kad kas nors atgimtų, visų pirma tas kas nors turi numirti. Nemanau, kad poezija geba gimti ar mirti, ji tiesiog yra. Vienokia ar kitokia. O mirsime mes su jumis. O kaip galiu vertinti tai, kad žmonės ateina pasiklausyti Sauliaus (būkime atviri - ne manęs juk!)? Vertinu tai 10-čia balų dešimtbalėje sistemoje!
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
