Poetas iš Statybininkų gatvės

Vos pasirodžiusi antroji jauno poeto Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščių knyga „Mo“ (leidykla „Tyto alba“) tuojau pat tapo ryškiu įvykiu nūdienos literatūros padangėje, o jos tiražas per keletą mėnesių buvo išgraibstytas it karštos bandelės - gandai ošia, kad leidykla jau apsisprendė tiražą kartoti.

Tokią svaigią sėkmę skeptikai, žinoma, mėgins aiškinti bendra šio jauno menininko populiarumo banga - pastaruoju metu viena po kitos spektakliais virsta M.Nastaravičiaus pjesės, žyra apdovanojimai, su juo drauge dirbti nepasididžiuoja net ir tokio rango scenos žvaigždės kaip aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis...

Tačiau aš būčiau linkęs įžvelgti kitą tokio naujosios poezijos knygos populiarumo priežastį - poetas išdrįso prabilti apie dažno turimą, bet poezijoje dar nemėgintą gvildenti patirtį - ne itin išvaizdų, ne itin įvairų, ne itin viltingą paprastų priemiesčio (arba provincijos miestelio) gyventojų būvį, tarp nykokų peizažų sunkiai įžiūrimą jų dvasinį gyvenimą, kasdienių darbų ir kasdienių interesų lauką, socialinius saitus, primenančius grandinę gyvuliui ant kaklo, neleidžiančią išžengti tolėliau savosios ganyklos...

Šiais laikais vis dar tebėra gausiai kuriama iš klasikos paveldėta sakralaus, pakylėto, lietuviško kaimo poezija, kurios skiriamieji ženklai - meilė darbui ir žemei, pagarba žmogui ir visam Dievo kurtajam pasauliui, aukštas moralės lygmuo ir taurus santykis su aplinka.

Gyvybinga taip pat ir miesto poezija, alsuojanti slogia didmiesčių vienatve, bohemiškais nuopuoliais ir įspūdinga architektūra apkaišytomis gatvių laužtėmis...

O štai tokios nei miestui, nei kaimui neatstovaujančios priemiesčių dykros poezijos ligi šiol kaip ir neturėjome - ir tai suprantama, juk menkas malonumas kūrėjui poezijos ieškoti tokiose erdvėse, kurios ne tik nesižavi poezija, bet net nenutuokia apie jos egzistavimą.

Manau, savąja prigimtimi M.Nastaravičiaus sėkmė yra giminiška tradicijas ir stereotipus sulaužiusio JAV dainininko Tomo Veitso (Tom Waits) sėkmei, kuris savąja tiksline publika dar muzikinės karjeros pradžioje išsirinko alumi ir prakaitu dvelkiantį, nuo algos iki algos gyvenantį ir į jokias kultūrinio gyvenimo gelmes ar subtilybes nepretenduojantį socialinį sluoksnį. Suprantama, dainininkas nesutiko nė vieno dėl tikslinės publikos besivaržančio konkurento (nes koks gi sėkmės trokštąs dainininkas rinktųsi dainuoti nevykėliams?), bet pasirodė, kad T.Veitso pasirinkimo būta genialaus - būtent šis socialinis sluoksnis pasaulyje yra pats gausiausias.

Tad štai kaip T.Veitsas pasirinko dainuoti Amerikos nelaimėliams - žmonėms, gražų gyvenimą temačiusiems tik televizoriaus ekrane, taip M.Nastaravičius išdrįso savo poezijos herojais paversti nei į kilmingąjį Šekspyro Hamletą, nei į darbštųjį Vaižganto Mykoliuką nepanašius Vilniaus rajono Marijampolio kaimo gyventojus su gan agresyvių jaunimo pramogų tradicijomis (pvz., primušk nevietinį), ne itin civilizuotais vaikų žaidimais (pvz.: benamių kačių „kokošinimas“, savadarbiai sprogmenys, paskerstos kiaulės šlapimo pūslė - vietoj futbolo kamuolio...), barbarizmų kupina kalba, ne itin išmintingais vietinės „išminties“ perlais...

Knyga persiskaitė itin lengvai, teikdama drauge ne tik poezijai būdingą estetinį, bet ir nuotykinei literatūrai būdingą intrigos malonumą, tačiau akivaizdu, kad poetui iššūkis poezijos daigais apsėti kultūrines priemiesčių dykras nebuvo lengvas.

Kaip ten bebūtų, jauno poeto drąsa neabejotinai pasiteisino - tai patvirtina ne tik minėtasis knygos tiražo išpardavimas, bet ir poeto, lietuvių literatūros klasiko Aido Marčėno žodžiai knygos viršelyje: „Nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių iki „Mirusiųjų“.