respublika.lt

Poetas Algimantas Baltakis: Nepriklausomybės autorius yra Tauta

(0)
Publikuota: 2020 vasario 15 15:15:01, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 7 nuotr.
Poetas Algimantas Baltakis. Redakcijos archyvo nuotr.

Staigmena: nesyk ketinęs nebeimti parkerio į rankas, skaitytojų mylimas poetas Algimantas BALTAKIS į savo 90 metų jubiliejų (vasario 15 d.) išeina su nauja knyga „Skrynelė dvigubu dugnu“. Jon surinkti nauji eilėraščiai, kronikėlės bei posmai, pagal kuriuos gimusios dainos dažnusyk skamba eteryje ir, anot poeto, atstovauja jam viešajame gyvenime. Jame poetas beveik nedalyvauja, tačiau nesiliauja stebėti beigi stebėtis tikrovės kaita ir nuspėjamu pastovumu.

 

- Per ilgą gyvenimą supratau, - sako jubiliejaus išvakarėse aplankytas poetas, - juo ilgiau gyveni ir juo daraisi senesnis, tuo geriau susivoki, koks trumpas žmogaus gyvenimas. Kita vertus, matai, kaip smarkiai per tą laiką pasikeitė pasaulis, apsirengimas, papročiai, technologijos, kaip dėl emigracijos nutrūkinėja ar dėl jaunystės kulto specialiai nutraukinėjami ryšiai tarp kartų. Man atrodo, kad ir poetai kitąsyk nebesijaudina dėl ryšio su skaitytoju, stengiasi kuo įmantriau, moderniau kalbėti. Per ilgą gyvenimą supratau ir tai, kad greičiausiai pasensta įvairūs modernizmai.

- Supratote, kodėl kultūra niekaip nesusidraugauja su valdžia?


- Aš labai gerbiau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską (jis buvo mano bičiulis), taigi kartą jis man ir sako: jūs, poetai, ir mes, kunigai, jokiu būdu negalime priklausyti kokiai nors partijai. Jūs negalite būti konservatorių partijos poetas ar socialdemokratų partijos poetas, - kunigas ir poetas yra visiems. Iš viso kultūra savo esme ir yra nepartinė, ji yra būtent tai, kas jungia žmones. Jei muzika gera, nesvarbu tu toks ar šioks, klausaisi ir mėgaujiesi jos klausydamas. O jeigu, būdavo, į kokį mano eilėraštį įsiterpdavo politika, jis savaime nueidavo į šiukšles.

- Deja, politika nori nenori įsiterpia į žmonių gyvenimus ir dažniausiai, bent jau mūsų dienomis, supriešina vienus su kitais. Gal žinot būdą, kaip sutaikyti priešingas puses?


- Kodėl šiandien neturime pilietinės visuomenės? Matyt, jos negali būti, nes tam trukdo vyraujantys skirtingi interesai, nėra vienijančios idėjos. Nėra nei idėjos, nei nuoseklumo, tęstinių programų. Žiūrėk, valdantieji pradeda kokią nors ilgiau nei jų kadencija trunkančią reformą ir nespėja jos įgyvendinti, ateina po rinkimų kiti, pasako „jukš“ ir pradeda įvedinėti savo tvarką. Suprantu, viena partija turi vienokią viziją, kita kitokią, bet jos negali skirtis kaip diena ir naktis, - jos turėtų įsilieti į bendrą Lietuvos viziją. Žiūrėdamas partines batalijas Seime, negaliu atsistebėti, kaip mūsų politikai nesupranta, jog be galo, be krašto murkdydami savo kolegas jie diskredituoja pačią politiką.

- O gal tiesiog stinga lyderių, turinčių valios veikti?

- Nepriklausomybės pradžioje jų turėjome: Algirdas Brazauskas (gali kam nors patikt ar nepatikt) buvo kairiųjų lyderis, autoritetas, dešiniųjų lyderis buvo Vytautas Landsbergis, - abu daug nusipelnė Lietuvai, tik man keista, kaip Landsbergis šitaip nustekeno savo autoritetą gviešdamasis vienatinio Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo garbės. Iš viso aš galvoju, kad, įvertinus disidentų, partizanų pasiaukojimą nežmoniškomis sąlygomis, Laisvės žadintojų pastangas Nepriklausomybės apyaušriu, vis dėlto pagrindinis jos kūrėjas, autorius yra Tauta. Didžiausi pokyčiai gali įvykti tik tada, kai to nori Tauta. Kodėl manote, Antano Smetonos laikais pavyko sukurti nuostabią švietimo sistemą, tautinę mokyklą tikrąja to žodžio prasme? Matyt, todėl, kad ji atliepė visuomenės lūkesčiams.

- Galbūt ir prisidėjo prie to, kad pokariu užaugo tikra literatūros titanų karta?

- Mes buvome paskutinė karta, kuri dar paragavo prieškarinės mokyklos. Man atrodo, niekas taip nenuspalvina tolesnio gyvenimo, kaip vaikystė.

- Ji juk nebuvo iš lengvųjų?

- Žinoma, ne. Karo metais su tėvais atsidūrėme Žemaitijoje, Kelmėje, ir įstrigom toje vietoje, kur malėsi frontas; kokį mėnesį apskritai lindėjome niekieno žemėje... Buvo baisūs laikai, bet paskui jie praeina, paskui džiaugiesi, kad likai gyvas, bet visos išgyventos pervartos nusėda į atmintį gal ir negeru pajautimu. Atrodo, kad visa, kas vyko, buvo neišvengiama, atrodo, kad nuo tavęs šitam pasauly niekas nepriklauso.

- Vis tiek sakote gimęs „pačiu laiku“?

- Kad kitaip nė nebūna. Nuo 1965 maždaug iki 1985 buvo nuostabus laikotarpis mūsų literatūroje: baigėsi stalinistinis režimas, pasijutome laisvesni, suklestėjo įvairios mokyklos: paskutines knygas leidžia Vincas Mykolaitis-Putinas, dar tebėra tarp mūsų Antanas Miškinis, bet jau ateina labai graži mūsų karta - poetai Judita Vaičiūnaitė, Marcelijus Martinaitis, Alfonsas Maldonis..., ateina Jurgio Kunčino karta, jaunojo Antano A.Jonyno karta, ateina ir modernių poetų... Ko tik nori buvo ir, svarbiausia, dar skaitytojai laukė susitikimų su poezija, dar buvo jos paklausa. Jei atėjęs į tokį vakarą, išvysdavai tuščią kėdę, priimdavai kone kaip įžeidimą...

- Vis dėlto sutikite: negerai poetui būti sočiam?


- Kartą pas tėvo brolį Rapolą nusivežiau kurso draugą Just.Marcinkevičių ir šis dėdės Rapolo paklausė, kokia gyvenimo prasmė. Kas, kas? - sukluso dėdė. Na, dėl ko žmogus gyvena, pakartojo Justinas. „Tai kad malonu gyvint“, - atsakė dėdė... Toks paradoksas: kitą kartą, kai tau sunkiau, nemaloniau žmogiška prasme, yra geriau kūrybos prasme. Ir krikščionybė mums siūlo simpatišką požiūrį į kentėjimą: ji neverčia bėgti nuo kančios, ji primena, kad esi mirtingas, kad Dievas pasiuntė savo sūnų, kad jis numirtų už mus (gal dėl to ji ir nėra tokia populiari.) Nelaimė, jei tik nenužudo, yra kūrybingesnė už laimę, - ji skaidrina žmogų.

- Žinote, kas Rapolui teikė malonumą?

- Viskas. Jo rankos visad buvo užimtos, jis nuolat vis ką nors meistraudavo ir, keistas dalykas, jam patiko dirbti tiek kolūkyje, tiek namie, tiek prie bičių, kurias laikė, tiek prie arklių, kuriems meilę jautė nuo gimimo: mano senelis, kurio neteko pamatyti gyvo, buvo žirgininkas, augino juos kariuomenei, vežė į Rygą pardavimui. Dėdė Rapolas irgi buvo nusipirkęs arklį. Jis buvo prisirišęs prie žemės ir namų: kai mūsų kaimą numelioravo, jis paskutinis jį paliko ir apsigyveno gretimame. Jis ėjo „lažą“ kolūkyje beveik nieko neuždirbdamas, tačiau nesistengė jo kaip nors išvengti, paspekuliuoti, kaip kiti, ir aš kartą jo paklausiau, kodėl jis taip pluošia užu trupinius, kodėl net nepasimuliuoja, dirba kaip sau. „Algiuk, - pasakė jis, - jeigu mes, nusisuksime nuo žemės, žemė nusisuks nuo mūsų, ir bus labai blogai“. Aš visam gyvenimui įsidėmėjau jo žodžius, kad žemės nevalia apleist, bet ką mes šiandien matome Lietuvoje? Prie Joniškio, kur gyvena mano brolis, dar gana gražu, laukai išdirbti, o mano tėviškėje Strazdiškėse - ligi horizonto traukiasi nyki piktžolėta platuma... Bet aš nukrypau... Prisimindamas dėdę Rapolą galvoju: štai nugyvenau 90 metų ir jei paklaustumėte, kas mane labiausiai laikė pririštą prie gyvenimo, pasakyčiau tą patį, ką ir jis: kad malonu buvo gyvent. Nežiūrint visa ko.

- Kodėl sakote būtuoju laiku?

- Turėjau apetitą gyvent. Dar visai neseniai vairavau loterijoje laimėtą automobilį, bet dabar blogai su kojomis, blogai su akimis... Na, būta bėdų su tuo prakeiktu alkoholiu, bet paskui 18 metų nė į burną neėmiau ir dabar dėl to neturiu jokių problemų. Išgeriu gramuką sekmadieniais nuvažiavęs į kavinę prie Aušros vartų; šią tradiciją prieš du dešimtmečius pradėjome su a.a. Algimantu Nasvyčiu. Mano bendraamžių šiandien vis mažyn, bet ateina jaunesnių, kurie neniekina senų draugijos, pasišnekučiuojame apie šį bei tą.

Kita vertus, senas būdamas įvertini akimirkos malonę. Sakysim, supranti, koks malonumas gerti tyrą vandenį, koks turtas yra Lietuvos gelmių vanduo; matyt, greitai jis pasidarys brangesnis net už naftą. Sakysim, tau didžiausia šventė, kai į lesyklėlę balkone atskrenda genys... Džiaugiesi žiūrėdamas į savo rankomis pasodintus medžius, šis įprotis mums buvo įdiegtas nuo mažumės. Paskui sodinome medelius su „Lietuvai pagražinti draugija“, jai priklausė ir monsinjoras, ir Just. Marcinkevičius, per gražų Maironio jubiliejų drauge sodinome ąžuolus Pasandravyje... Juokas ima, kai prisimeni, kaip per sausrą su Mykolu Karčiausku iš namų nešiojom vandenį į Varnų kalną, kad pagirdytume ten prigijusius medelius. Toks puikus dalykas - pasodinti medį...

- Malonios turėtų būti mintys ir apie sėkmingą kūrybinę karjerą.


- Esu padaręs daug klaidų: niekaip negaliu sau dovanot, kad „Pergalės“ žurnale išdirbau daugiau kaip tris dešimtmečius...

- Trukdė poezijai?


- Sako, blogam šokėjui viskas kliudo; niekas negali kliudyti poezijai, bet mano pareigos kitą sykį vertė daryti tai, ko nenori daryti, pvz., eilinio Lenino jubiliejaus proga niekas nenori rankų teptis, o tu, redaktoriau, privalai jį pagarbinti tekstu. Aš dėl to ir buvau pabėgęs iš „Pergalės“, tiesa, trumpam. Juokingiausia, kad, sakysim, po Romo Kalantos susideginimo, kai buvau pasiryžęs trauktis suvisam, atbėgo pas mane Sigitas Geda su palyda, kurią buvau ir kritikavęs, ir puolė prašyti, kad tik likčiau. Na, nusileidau, likau, na, prirašiau tekstų, kurie iš anksto buvo pasmerkti. Ačiū Dievui, laikas yra geriausia šluota, jis nušluoja visus šlakus ir palieka vien tik tai, kas tikra. Prisimenu, regis, 1979-aisiais būnant Amerikoje teko susitikti su Bernardu Brazdžioniu ir mums besikalbant netikėtai jis paklausė, ar aš esąs iš kaimo. Tokiu atveju, sako, turėjau matyti, kaip pieno bidonėlis įleidžiamas į šulinį, kad pienas nusistovėtų ir kaip jam nusistovėjus ant grietinėlės plika akimi matyti nešvarumų sluoksnelis. Tai va, - sakė Brazdžionis, - šitie nešvarumai ir yra politika, juos turime nubraukti ir kalbėtis toliau.

Apskritai mes politikai suteikiame per daug reikšmės. Žmogus yra gana konservatyvi būtybė, negalinti pabėgti iš savo laiko, negalinti ignoruoti prigimties: jam reikia sukurti šeimą, užauginti vaikus, kažką nuveikti, kiek jo gabumai leidžia ir kiek pakanka tam ambicijų. Turbūt šitie fundamentalūs tikslai yra svarbiau, tikriau, nei visi tie nešvarumai, vadinami politika.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s