Iš tarptautinio Frederiko Šopeno vaikų ir jaunimo pianistų konkurso, vykusio Lenkijoje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos mokytojos ekspertės Violetos Lipniagovienės vadovaujami jaunieji pianistai parsivežė pagrindinius prizus - 12-metis Ignas Maknickas prestižiniame pianistų konkurse laimėjo pirmąją vietą, 9-erių Simona Šleiterytė - trečiąją. Ne vienas V.Lipniagovienės išaugintas muzikalus vaikas tapo žinomu pianistu ir Lietuvos vardą garsina visame pasaulyje.
- Mokote vaikus jau bene tris dešimtmečius. Tai - ne pirmas jūsų auklėtinio laimėjimas tarptautiniame konkurse?
- Tame pačiame konkurse prieš 5 metus pirmąją vietą užėmė dabar jau mokyklą baigusi Agnė Radzevičiūtė, kuri pradės studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose. F.Šopeno konkursas vyksta kasmet, tačiau prieš jame dalyvaujant pirmiausia reikia užsiauginti ir parengti mokinius. Juk dažniausiai į parengiamąją klasę ateina vaikučiai, kuriems yra 6 metai. Kai kurie jų net natų nepažįsta. Tačiau tokia mano darbo specifika - mokyti mažuosius, juos užauginti ir perleisti kitiems pedagogams juos toliau tobulinti.
- Per stojamuosius į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją pati pastebite ir pasirenkate besiskleidžiančius jaunuosius talentus?
- Dažniausiai patys mokiniai pasiprašo mokytis pas mane. (Šypsosi.)
- Ar neskaudu, kad per metus tiek daug jėgų ir darbo investuoji į jaunuosius pianistus, juos parengi, o jie išvažiuoja toliau mokytis ir dirbti į užsienį?
- Manęs dažnai to klausia. Žinoma, iš vienos pusės gaila, kad jie palieka gimtinę. Kita vertus, džiugu, kad jaunimas turi galimybę realizuoti savo gebėjimus ir būti pastebėtas svetur.
- Mokote ne matematikos formulių, kurias galima išmokti atmintinai, o muzikos, kurią reikia pajausti. Kas sunkiausia tokiame pedagogo darbe?
- Tiesiog reikia kruopščiai ir sąžiningai dirbti. Be abejo, norint pasiekti gerų rezultatų reikia turėti gabių mokinių, nes mokytojas be mokinio nieko negali padaryti. Kaip ir mokinys be mokytojo.
- Turbūt užauginote daug talentų, kurie garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje?
- Iš gabiausių ir ryškiausių pianistų, kuriuos pradėjau mokyti muzikos, galėčiau išskirti Godą Gedvilaitę, Sonatą Alšauskaitę, jau minėtą A.Radzevičiūtę, Ugnę Antanavičiūtę. Beje, Ugnė praėjusį savaitgalį Rygoje laimėjo pirmąją vietą. Su visais savo buvusiais mokiniais palaikau ryšį.
- Koks jūsų mokinio laimėjimas buvo pats įsimintiniausias?
- Sovietiniais laikais į konkursus važiuoti nelabai galėdavome. Todėl labiausiai įsiminė pirmasis konkursas Suomijoje, jame dalyvavome Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Užsienyje pasirodyti apskritai yra sunkiau nei gimtojoje šalyje.
- Kaip lietuviai sutinkami užsienio konkursuose?
- Paprastai būna taip: jei lietuvaičiai dalyvauja kokiame nors tarptautiniame konkurse, dažniausiai jį ir laimi. (Šypsosi.) Tai ne tik dėl to, kad Lietuvos jaunimas yra labai talentingas. Vien talento neužtenka. Labai daug priklauso nuo kūrinio pasirinkimo, programos sudarymo. Siekiant pergalės reikia įdėti daug pastangų ir darbo. Žinoma, laimėjimai dažnai būna ir laimės dalykas. Tačiau vaikams iš tiesų reikia daug mokytis. Kai pirmokui pasakau, kad pianinu per dieną reikės skambinti po tris valandas, tai akys išsiplečia ne tik jam, bet ir mamai. (Šypsosi.) Tačiau mūsų jaunieji pianistai konkursuose gali atlikti tokias programas, kad ne gėda groti ir dešimtokams. Labai daug gabių lietuvaičių išvyksta tęsti mokslų į užsienį ir iš ten ne visada nori grįžti.
- Kaip manote, ko reikėtų, kad laimės ieškoti svetur išvykę talentingi muzikai grįžtų į Lietuvą?
- Jei jau jaunimas išvažiuoja mokytis į užsienį, tai tikrai turėdamas neeilinį talentą. Jiems norisi koncertuoti didelėse salėse, o Lietuvoje - mažai erdvės. Sakoma, kad Lietuvos kultūra miršta, bet taip nėra.
Net ir sunkmečiu prisirinkdavo pilnos salės operos, dramos teatruose, filharmonijoje. Rimtoji kultūra gyvuoja ir visada gyvuos. Ji negali numirti, nes Lietuvoje yra labai daug talentingų žmonių.
Pasiekimai
V.Lipniagovienės parengti mokiniai dalyvavo Paryžiaus, Suomijos, Kijevo tarptautiniuose konkursuose. Iš viso respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose suskaičiuojama apie 30 mokytojos ekspertės išugdytų laureatų.
×
(1/2) TARPTAUTINIAME Frederiko Šopeno vaikų ir jaunimo pianistų konkurse, vykusiame Lenkijoje, Violetos Lipniagovienės mokiniai Ignas Maknickas ir Simona Šleiterytė pelnė prizines vietas
Atsisiųsti
(2/2) TARPTAUTINIAME Frederiko Šopeno vaikų ir jaunimo pianistų konkurse, vykusiame Lenkijoje, Violetos Lipniagovienės mokiniai Ignas Maknickas ir Simona Šleiterytė pelnė prizines vietas
Atsisiųsti
2 nuotr.
TARPTAUTINIAME Frederiko Šopeno vaikų ir jaunimo pianistų konkurse, vykusiame Lenkijoje, Violetos Lipniagovienės mokiniai Ignas Maknickas ir Simona Šleiterytė pelnė prizines vietas
Iš tarptautinio Frederiko Šopeno vaikų ir jaunimo pianistų konkurso, vykusio Lenkijoje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos mokytojos ekspertės Violetos Lipniagovienės vadovaujami jaunieji pianistai parsivežė pagrindinius prizus - 12-metis Ignas Maknickas prestižiniame pianistų konkurse laimėjo pirmąją vietą, 9-erių Simona Šleiterytė - trečiąją. Ne vienas V.Lipniagovienės išaugintas muzikalus vaikas tapo žinomu pianistu ir Lietuvos vardą garsina visame pasaulyje.
- Mokote vaikus jau bene tris dešimtmečius. Tai - ne pirmas jūsų auklėtinio laimėjimas tarptautiniame konkurse?
- Tame pačiame konkurse prieš 5 metus pirmąją vietą užėmė dabar jau mokyklą baigusi Agnė Radzevičiūtė, kuri pradės studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose. F.Šopeno konkursas vyksta kasmet, tačiau prieš jame dalyvaujant pirmiausia reikia užsiauginti ir parengti mokinius. Juk dažniausiai į parengiamąją klasę ateina vaikučiai, kuriems yra 6 metai. Kai kurie jų net natų nepažįsta. Tačiau tokia mano darbo specifika - mokyti mažuosius, juos užauginti ir perleisti kitiems pedagogams juos toliau tobulinti.
- Per stojamuosius į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją pati pastebite ir pasirenkate besiskleidžiančius jaunuosius talentus?
- Dažniausiai patys mokiniai pasiprašo mokytis pas mane. (Šypsosi.)
- Ar neskaudu, kad per metus tiek daug jėgų ir darbo investuoji į jaunuosius pianistus, juos parengi, o jie išvažiuoja toliau mokytis ir dirbti į užsienį?
- Manęs dažnai to klausia. Žinoma, iš vienos pusės gaila, kad jie palieka gimtinę. Kita vertus, džiugu, kad jaunimas turi galimybę realizuoti savo gebėjimus ir būti pastebėtas svetur.
- Mokote ne matematikos formulių, kurias galima išmokti atmintinai, o muzikos, kurią reikia pajausti. Kas sunkiausia tokiame pedagogo darbe?
- Tiesiog reikia kruopščiai ir sąžiningai dirbti. Be abejo, norint pasiekti gerų rezultatų reikia turėti gabių mokinių, nes mokytojas be mokinio nieko negali padaryti. Kaip ir mokinys be mokytojo.
- Turbūt užauginote daug talentų, kurie garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje?
- Iš gabiausių ir ryškiausių pianistų, kuriuos pradėjau mokyti muzikos, galėčiau išskirti Godą Gedvilaitę, Sonatą Alšauskaitę, jau minėtą A.Radzevičiūtę, Ugnę Antanavičiūtę. Beje, Ugnė praėjusį savaitgalį Rygoje laimėjo pirmąją vietą. Su visais savo buvusiais mokiniais palaikau ryšį.
- Koks jūsų mokinio laimėjimas buvo pats įsimintiniausias?
- Sovietiniais laikais į konkursus važiuoti nelabai galėdavome. Todėl labiausiai įsiminė pirmasis konkursas Suomijoje, jame dalyvavome Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Užsienyje pasirodyti apskritai yra sunkiau nei gimtojoje šalyje.
- Kaip lietuviai sutinkami užsienio konkursuose?
- Paprastai būna taip: jei lietuvaičiai dalyvauja kokiame nors tarptautiniame konkurse, dažniausiai jį ir laimi. (Šypsosi.) Tai ne tik dėl to, kad Lietuvos jaunimas yra labai talentingas. Vien talento neužtenka. Labai daug priklauso nuo kūrinio pasirinkimo, programos sudarymo. Siekiant pergalės reikia įdėti daug pastangų ir darbo. Žinoma, laimėjimai dažnai būna ir laimės dalykas. Tačiau vaikams iš tiesų reikia daug mokytis. Kai pirmokui pasakau, kad pianinu per dieną reikės skambinti po tris valandas, tai akys išsiplečia ne tik jam, bet ir mamai. (Šypsosi.) Tačiau mūsų jaunieji pianistai konkursuose gali atlikti tokias programas, kad ne gėda groti ir dešimtokams. Labai daug gabių lietuvaičių išvyksta tęsti mokslų į užsienį ir iš ten ne visada nori grįžti.
- Kaip manote, ko reikėtų, kad laimės ieškoti svetur išvykę talentingi muzikai grįžtų į Lietuvą?
- Jei jau jaunimas išvažiuoja mokytis į užsienį, tai tikrai turėdamas neeilinį talentą. Jiems norisi koncertuoti didelėse salėse, o Lietuvoje - mažai erdvės. Sakoma, kad Lietuvos kultūra miršta, bet taip nėra.
Net ir sunkmečiu prisirinkdavo pilnos salės operos, dramos teatruose, filharmonijoje. Rimtoji kultūra gyvuoja ir visada gyvuos. Ji negali numirti, nes Lietuvoje yra labai daug talentingų žmonių.
Pasiekimai
V.Lipniagovienės parengti mokiniai dalyvavo Paryžiaus, Suomijos, Kijevo tarptautiniuose konkursuose. Iš viso respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose suskaičiuojama apie 30 mokytojos ekspertės išugdytų laureatų.
Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
