Kaip ir buvo skelbta, „Respublikos“ nacionalinių vertybių“ apdovanojimuose kaip istorinis faktas triumfavo Perlojos respublika. Į renginį atvykę perlojiškiai pasitarė, kad V.Tunkevičiaus statulėlė „Šakelė“ turėtų stovėti Perlojos muziejuje. Ten jos dar nėra, nes statulėlę muziejui norima įteikti viešame renginyje - šių metų gegužės 6 dieną, minint Perlojos herbo 220 metų sukaktį.
Apie Perlojos respublikos fenomeną kalbėjomės su Regina Svirskiene, Varėnos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja: „Džiaugiuosi, kad dalyvavau „Respublikos“ nacionalinių vertybių“ apdovanojimuose ir buvau šalia žmonių, kurie buvo įvertinti, apdovanoti, paskatinti kaip nacionalinės vertybės. Labai patiko bendra renginio atmosfera. Man nacionalinė vertybė - tai žmogus ar vieta, vienintelė, nepakartojama tame krašte, kuri atspinti ir mūsų etnokultūrą, ir istoriją, ir kultūrą, ir visas kitas sritis. Tai yra kažkas švento ir didingo. Kai pabendravęs su tokiu žmogumi jauti, kad jis tikrai yra savo krašto patriotas, žinovas, kultūros, istorijos, tradicijų vertintojas ir skleidėjas. Vieta vėlgi - skleidžianti ypatingą aurą, mūsų istoriją, praeitį ir dabartį. Galų gale toje vietoje, matyt, žmonės ir elgiasi kitaip, ir jaučiasi kitaip. Pavyzdžiui, prie Vytauto Didžiojo paminklo iš karto pasijunti esąs didingas ir tvirtas lietuvis, nesvarbu, esi moteris, vaikas ar vyras“.
Perlojos fenomenas unikalus ne tik Lietuvoje. Kaip žinome iš istorijos, neapsikentę karo suirutės Perlojos gyventojai 1918-aisiais įkūrė atskirą savivaldą, ją pavyko išlaikyti kelis mėnesius. „Nežinau, ar šiais laikais mes galėtume pakartoti tokį perlojiškių žygdarbį, tokį vienas kito palaikymą, kad vyrai taip gintų savo šeimas, savo vaikus. Tai yra unikalus dalykas. Ne veltui yra sakoma, kad perlojiškiai yra patriotai, tvirti, vieningi. Ta vieta yra svarbi ne tik Dzūkijos kraštui, bet ir visai Lietuvai“, - sako moteris.
Perlojoje labai gera aura ir dabar. Ten tebestovi Vytauto Didžiojo paminklas, statytas 1931-aisiais ir išsaugotas per visą sovietinį laikotarpį. „Kiek žmonės pasakojo, Vytauto Didžiojo paminklas ne kartą buvo griaunamas, ten atvažiuodavo naktį su traktoriais, kad jį nugriautų, nes didžiųjų kunigaikščių sovietiniais metais mes net negalėjome žinoti, kad jie tokie buvo. Perlojiškiai vyrai budėdavo naktimis, kad nenugriautų paminklo, jis atsilaikė visus sovietinius metus iki šių dienų. Ta perlojiškių dvasia eina iš kartos į kartą“, - pasakoja R.Svirskienė.
Jeigu kam papasakoja istoriją apie Perloją, ypač užsieniečiams, visi lieka sužavėti ir užsidega noru atvažiuoti į Perloją. Legenda byloja, kad miestelio pavadinimas kilo nuo kunigaikščio Perliaus. Jis šioje vietovėje buvo pastatęs dvarą iš vienų perlų, nuo to ir kilo miestelio pavadinimas. Perlojos miestelis, kuriame buvo kelios bažnyčios ir dvidešimt kalvių, tęsėsi nuo Merkinės iki pat Varėnos. Legenda pasakoja, kad kartą Perloją užpuolus priešams moterys su vaikais pasislėpė, o vyrai stojo kovon. Tačiau priešų buvo kur kas daugiau, todėl visi vyrai žuvo, Perloja buvo sunaikinta, o sugrįžusios moterys rado tik pelenus ir vyrų lavonus - dėl to taip verkusios, kad iš jų ašarų susidarė ežerėlis - Paperlojys.
„Perlojoje jau nedaug likę žmonių. Greitai čia neliks ir mokyklos, man atrodo, nuo kitų metų, nes joje tik pradinukai ir beliko. Bet žmonės, kurie čia užaugo ir išėjo, toliau gyvena tos bendruomenės gyvenimą, neatsiriboja nuo šitų dalykų. Pvz., aktorius Tomas Vaisieta, gimęs Perlojos apylinkėse, padovanojo Perlojos kraštotyros muziejui savo, kaip aktoriaus, apdovanojimus. Žmonės, kurie yra iš Perlojos išėję, jų vaikai, domisi Perlojos kraštu, jo istorija, rūpinasi dvasios palaikymu“, - džiaugiasi R.Svirskienė.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
