Paskui kūrybinį testamentą - su baime ir pagarba

Vitražas, išniręs iš balto lapo

Šią gegužę Klaipėdos šv.Kazimiero bažnyčia pasipuošė išskirtiniu altoriumi. 11 metrų aukščio 800 kilogramų sverianti erdvinė plono vitražo stiklo kompozicija, kuriame vaizduojamas prisikėlęs Kristus, - analogų Europoje, o galbūt ir pasaulyje neturintis kūrinys.

Viena iškiliausių lietuviško vitražo asmenybių Kazys Morkūnas prie jo įgyvendinimo ėjo žingsnis po žingsnio. Pradėjęs nuo mažesnių erdvinių kompozicijų, įvaldęs konstrukcines subtilybes, 2011-aisiais jis ėmėsi grandiozinio Klaipėdos bažnyčiai skirto vitražo, dirbo prie jo iki paskutinio atodūsio, net sunkiai sirgdamas. K.Morkūnas mirė 2014 m.

Jo dirbtuvėje liko tik nedidelė dalis išlietų stiklo fragmentų, apie tvirtinimą ir montavimą negalėjo būti nė kalbos. Sprendimui tęsti darbą, įgyvendinti tik autoriaus kūrybinėje vaizduotėje buvusią viziją reikėjo nemažai drąsos.

„Tai - kažkokia mistika. Žinojau, kad profesorius jau labai silpnas, guli ligoninėje. Vieną vėlų vakarą sulaukiau jo skambučio. Kalbėjome apie vitražą, jis prašė pagalbos. Tas pokalbis buvo dvasiškai sunkus. Baigdamas jį profesorius taip suformulavo sakinį, kad tie žodžiai man liko kaip anapilin išeinančiojo priesakas: „Tu padarysi!“ - prisimindama paskutinį pokalbį su K.Morkūnu, vitražo menininkė Eglė Valiūtė ir šiandien išgyvena jaudulį.

Vykdyti profesoriaus kūrybinį testamentą teko jau visai netrukus - jis užgeso praėjus dviem dienoms. E.Valiūtė neslėpė, kad mirties akivaizdoje duotas įpareigojimas ją prislėgė didžiule atsakomybe. Kankino abejonės, ar jos pačios kūrybinis stilius, technologinių dalykų išmanymas leis tinkamai įgyvendinti kito kūrėjo sumanymą.

„Susirinkome studijoje visi: aš, profesoriaus duktė Jūratė, Šv.Kazimiero bažnyčios klebonas Rolandas Karpavičius, su profesoriumi dirbęs meistras Vaižgantas Černiauskas, - sprendėme, darome ar ne. Aišku, visų akys krypo į mane. Bet aš nieko negalėjau pasakyti. Turėjau pabandyti“, - prisiminė vitražistė. Po mėnesio ji pasakė: taip, darom.

Kodėl K.Morkūnas pasirinko būtent ją? Eglė net nebuvo profesoriaus mokinė, studijuodama vitražą lankė pas jį piešimo, bet ne specialybės užsiėmimus, tad ir savo mokytoju jį laikė greičiau simboliškai. E.Valiūtė mano, kad K.Morkūnas įvertino panašų spalvų pojūtį, abu rinkosi gilias, tamsias spalvas, abiejų piešinio stilius - ne abstraktus. Prisidėjo dar vienas dalykas: Eglė užaugo profesoriaus akyse. Jos tėvai, žinomi grafikai Vytautas Valius ir Sigutė Valiuvienė, buvo K.Morkūno studentai, vėliau abi šeimas susiejo dar ir kaimynystė. Tačiau priėmus iššūkį net ir šių aplinkybių pasirodė per maža.

„Profesorius nepaliko spalvotų eskizų, ir tai buvo pats didžiausias sudėtingumas. Jis buvo sumanęs spalvotame fone baltą Kristaus figūrą. Taip ir nupaišė. Bet kai atėjau į studiją, žiūriu, guli spalvota galva, spalvota ranka. O mes prasilenkėme gyvenimo erdvėje... Jis nieko nespėjo pasakyti nei man, nei su juo dirbusiam meistrui. Likau prie balto lapo. Turėjau tiesiog atspėti, kokias spalvas jis būtų daręs“, - pasakojo dvejus metus tam atidavusi E.Valiūtė, iki pat pabaigos negalėjusi atsikratyti abejonių.

Vitražo iškėlimo po bažnyčios skliautais momentas buvo itin jaudinantis. Pamačiusi vitražą visoje didybėje, menininkė lengviau atsipūtė: klaidos ji nepadarė, kūrinys atrodė įtaigus ir įtikinamas. Nors klausimas, ar būtent taip būtų daręs pats K.Morkūnas, ją lydės turbūt visada... Paklausta dėl „Prisikėlusio Kristaus“ autorystės, menininkė užtikrino: ji priklauso K.Morkūnui. O ji pati, kaip ir dešiniąja profesoriaus ranka ketvirtį amžiaus buvęs meistras V.Černiauskas, - tik kuklūs vykdytojai.

Paskutinis K.Morkūno darbas jo meistrui buvo vienas sudėtingiausių per visą jųdviejų kūrybinį kelią.

„Ėjome ir klupome. Iki šiol negalime patikėti, kad pavyko. Atrodė, kad visi prieš mus, tarsi susimokę. Visą šį laiką lydėjo ligos, dvasiniai, techniniai kliuviniai. O mes tik pažiūrėdavome vienas kitam į akis ir ėjome pirmyn, iki galo. Tikėjome, kad padarysime, nes buvome davę pažadą“, - pasakojo V.Černiauskas, priminęs prietarą, kad kūrėjams pavojinga liestis prie šventų dalykų - už tai baudžiama.

„Prisikėlęs Kristus“ jau dabar vertinamas kaip K.Morkūno kūrybos viršūnė. Sėkmingai įkomponuotas į bažnyčios architektūrinę erdvę, jis išsiskiria ir kūrybiniais, ir techniniais sprendimais, stipria menine įtaiga. Pats profesorius reikšmingiausiu savo darbu laikė Seimo rūmams 1981 m. sukurtą vitražą „Šventė“. Dabar galime tik spėlioti, ar šią poziciją jis būtų perleidęs paskutiniam savo kūriniui, kurio materializuoti nespėjo.

Pasinaudojo sūnaus privilegija

Nereikia būti dideliu meno žinovu, kad atpažintum Santariškių klinikų kiemelyje šį birželį atidengto monumento autorių. Talentingas menininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Kuzma per visą kūrybinę karjerą išlaikė savitą, jam vienam būdingą stilistiką. Ne išimtis - ir skulptūrinė kompozicija „Lozoriau, kelkis“, nors ją įgyvendino ne pats S.Kuzma, miręs prieš ketverius metus, o jo sūnus, taip pat skulptorius Algirdas Kuzma.

Pakvietęs į savo dirbtuvę Algirdas rodo tėvo 1989-aisiais sukurtą skulptūros maketą. Atsispirdamas nuo šio nė pusės metro nesiekiančio idėjos eskizo, sūnus turėjo nueiti ilgą kūrybinį kelią - išlieti originalaus dydžio ruošinius, iškalti figūras iš granito ir bronzos. Tėvo bendraautoriumi tapęs Algirdas prisipažino dabar besijaučiantis taip, tarsi būtų grįžęs po ilgų studijų užsienyje. Šis iššūkis pareikalavo iš jo trejų metų, tad visi savi darbai buvo atidėti į šalį.

„Tėvas nepaliko man jokio prašymo ar įpareigojimo. Jis visada sakydavo, kad kūrėjas turi eiti savo keliu, gyventi savo kūryba“, - tvirtino A.Kuzma, tėvo palikimo ėmęsis ne todėl, kad būtų reikėję vykdyti jo valią.

Kompozicija buvo sukurta specialiai Santariškių klinikoms. Algirdas prisimena, kad šio kūrinio tėvas, didžiąją gyvenimo dalį kovojęs su širdies liga, ėmėsi paprašytas jį gydžiusio profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus. S.Kuzmai tai buvo malonus įpareigojimas - jis labai gerbė savo gydytojus, buvo su jais susibičiuliavęs, jautė pareigą įamžinti mediko talentą ir jam nusilenkti. Deja, to padaryti nepavyko. Skulptūrai, kuriamai bibline tema, ligoninės teritorijoje tiesiog nebeliko vietos - numatytąją užėmė kitas statinys.

Medinis „Lozoriaus“ maketas, išskobtas paties kūrėjo, liko pas kardiologus, keliavo iš vieno kabineto į kitą. S.Kuzmai mirus medikai patys grįžo prie jo idėjos. Profesorius Vytautas Sirvydis kreipėsi į menininko našlę, kilo klausimas: kas tą padarys?

„Jei pats nebūčiau skulptorius, galvočiau, kad tai rizikingas projektas. Bet buvau nemažai dirbęs prie tėvo darbų kaip asistentas. Nuo eskizo minkymo, - turėjau tokią privilegiją kaip vaikas, - iki karkasų didinimo, kalimo iš akmens. Man atrodė, kad visas tėvo formas moku atmintinai. Todėl iškart pamaniau, kad tokį dalyką galiu padaryti“, - pasakojo A.Kuzma.

Tiesiog mechaniškai didinant eskizą nebūtų įmanoma išlaikyti originalių proporcijų, kompozicinės schemos, perteikti generalinės autoriaus idėjos - šiuo keliu Algirdas nežengė. Savo darbą jis palygino su grojimu iš natų, kai tą patį muzikos kūrinį kiekvienas atlikėjas atlieka skirtingai, praturtindamas jį savo individualumu.

„Neabejoju, kad jei būtų daręs tėvas, skulptūra būtų kitokia. Man svarbiausia buvo, kad ji būtų gyvas, originalus kūrinys, o ne amatininko išdidintas daiktas. Kiekviename etape turėjau prisiimti atsakomybę dėl formų, ypač dėl rankų, veidų išraiškų, kartu nenutoldamas nuo autoriui artimos stilistikos. Tai buvo nežmoniškai sudėtinga. Įsivaizdavau, kad daug kas galvos: štai, šį kūrinį padarė Stanislovas Kuzma. Bet man rūpėjo ne tik autorystę išsaugoti, bet ir padaryti viską, kad nenukentėtų pati skulptūra, pats objektas“, - tvirtino A.Kuzma, prisipažinęs, kad drąsos transformuoti formas jam suteikė buvimo sūnumi privilegija.

Stoti prie tėvo kūrybinės idėjos įgyvendinimo A.Kuzmai teko netrukus po jo mirties. Tas laikas jam tapo ypatinga patirtimi ir kūrybine, ir dvasine prasme. Algirdas nesiryžtų jo pavadinti gedėjimu, bet tomis dienomis jis nuolat mintimis buvo su tėvu.

„Minčių dialogas labai intensyviai vyko metus, dar ilgiau, - prisiminė A.Kuzma. - Bet taip yra labai nedrąsu ir sunku eiti į priekį. Tik vėliau, kai pats perėmiau darbo valdymą, tas dialogas pradėjo tirpti, nykti. Tada pats darbas pradėjo gyventi savo gyvenimą, jaučiausi išsivadavęs nuo pastatų, nuorodų. Įvykus lūžiui pasinėriau į kūrybą, sugebėjau atsitraukti nuo autoriaus ir kaip nuo asmens, ir kaip nuo giminės. Privalėjau atsiriboti, nes priklausomybė trukdė pačiai skulptūrai, meninei tiesai. O juk ji ir buvo esmė ir tikslas.“

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą  „Gyvenimas"