Tai patyriau keliaudamas Sibire ir sutikęs žmogų, kurio pavardė buvo Litvinov. Paklaustas, ar jo pavardė su Lietuva kaip nors susijusi, jis atsakė, ne. Jo pasakojimu, prosenelis buvo pirklys ir prekiavo dalgiais, o kaip tai su Lietuva susiję, jis nežinojo.

Tuometinėje Rusijos imperijoje pjautuvus pakeitė iš Vakarų atkeliavęs su prailginta rankena modernus dalgis, su kuriuo darbo našumas buvo keleriopai spartesnis ir lengvesnis. Jis leido pjovėjui inertiškai iš peties darbuotis visu kūno pajėgumu. Dalgis buvo plačiai žinomas ir vadinamas „litovka".

Netgi šiandien, panaršęs po rusų internetą, aptikau parduodamus dalgius - „litovkas". XIX a. Naujosios Vilnios dalgių fabrikas buvo vienas pažangiausių ir didžiausių Rusijos imperijoje, jo produkcija buvo naudojama nuo Vilniaus iki Vladivostoko, o žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su „litovkomis", dažnai gaudavo pravardę Litvin, o vėliau ji tapdavo ir pavarde. Netgi garsusis rusų dailininkas Ilja Repinas 1897 m. nutapė paveikslą „Pjovėjas litvinas" („Косарь-литвин"), kuriame pavaizduotas valstietis, ant dešinio peties užsimetęs dalgį.

Naujosios Vilnios dalgių fabrikas ne tik garsino Lietuvos vardą, tačiau ir paliko ryškų pėdsaką Rusijos pavardžių genealogijoje, o žodis „litovka" kaip dalgio pavadinimas įėjo į rusų kalbos žodynus. Jevgenijus Jevtušenka savo apysakoje apie Altajų „litovką" mini net liaudies dainoje.

Naujosios Vilnios pradžia

Naujosios Vilnios miestelio atsiradimui įtakos padaryti galėjo pirmasis pramoninis objektas, kai 1824 m. užtvenkus Vilnios upę buvo pastatytas Kučkuriškių vandens malūnas ir popieriaus fabrikas. Miestelis pradėjo sparčiai kurtis šioje vietoje tiesiant Varšuvos-Peterburgo geležinkelį. 1871-1873 m. nutiesus atšaką į Romnus, Ukrainos kviečiams gabenti į vienintelį neužšąlantį Rusijos uostą Liepoją, čia atsirado ir geležinkelio stotis „Vileika", rusiškai pavadinta Novovileisku. Naujosios Vilnios miestelio statyboms plytos buvo tiekiamos iš 1888 m. įkurtos Dvarčionių plytų gamyklos, o žaliava - raudonas molis, kasamas iš vietinio karjero.

Kaip tik čia, ties geležinkelio išsišakojimu į Peterburgą ir Maskvą, 1878 m. augančiame pramoniniame miestelyje, iš Berlyno atvykę pramonininkai Vyšvianskis ir Šerševskis pradėjo statyti uknolių (pasaginių vinių) fabriką.

Kadangi Vyšvianskis ir Šerševskis gamyklos plėtimui buvo pasiėmę paskolą iš bendrovės „L.Possehl & Co" ir laiku nesugebėjo jos grąžinti, jie bankrutavo. Visas turtas 1884 metais perėjo į skolinusios bendrovės savininko Emilio Poselio (Emil Possehl) rankas. Neplanuotai tapęs pramonininku, Emilis pramonės įmonių sąrašą papildė nupirkdamas dvi panašaus profilio gamyklas Peterburge.

E.Poselis buvo vokiečių pirklys, turtingiausias ir įtakingiausias to meto Liubeko, laisvojo Hanzos sąjungos miesto, žmogus. Bendrovę „L.Possehl & Co" 1847 m. Liubeke įkūrė jo tėvas Liudvikas, kuris prekiavo geležimi ir anglimi. 1873 m. bendrovei vadovauti ėmė vyriausiasis sūnus Emilis. 1901 metais E.Poselis tapo Liubeko miesto senatoriumi. Yra išlikęs tapytas Emilo Poselio portretas, kuriame jis apsirėdęs puošniais senatoriaus rūbais.

XIX a. buvo sunkiosios pramonės revoliucijos pradžia, o E.Poselis vienas pirmųjų, kuris sėkmingai diegė naujoves ir jas atitinkamai panaudojo savo verslui visoje Europoje. Ypač daug dėmesio jis skyrė švediško plieno pardavimui Vokietijoje. Iki Pirmojo pasalinio karo pradžios E.Poselis, gerokai išplėtojo savo įmones, jam priklausė kalkakmenio karjerai, ir geležies pirito kasyklos, kurios buvo dažniausiai įsikūrusios užsienyje. Bendrovė turėjo 30-ies krovininių laivų laivybos kompaniją, kuri plukdė krovinius visoje Europoje, nuo tolimiausios šiaurės iki pietų. E.Poselis supaprastino įmonės struktūrą, transformuodamas esamus bendrovės padalinius į savarankiškas prekybos įmones. Tai buvo progresyvus įmonės darbo organizavimo stilius, vyraujantis XXI amžiuje. Ir šiandien Vokietijoje veikia „Possehl" fondas ir „Possehl Gruop" stambi verslo įmonė, valdanti milžinišką kapitalą.

Dalgių era

Įsigijęs Vileikoje gamyklą E.Poselis į direktoriaus pareigas čia atsiuntė savo įgaliotąjį, jauną 28-ių metų Augustą Šilį (August Scheel), kuris atsivežė pusšimtį specialistų iš Austrijos Štirijos bei Tirolio regionų ir pradėjo čia gaminti modernius dalgius. Iki tol iš Austrijos į Rusiją masiškai dalgius importavęs pirklys Filimonovas, už savo veiklą gavęs pravardę „fon Filimonov" turėjo pasitraukti iš dalgių verslo. Vileikos dalgiai greitai rado pirkėjus ir užkariavo visą Rusijos imperijos rinką. Pastarojoje ji išsiplėtė iki Vladivostoko ir Andižano Turkistane, siekė ir Kaukazą. Dalgius eksportavo į Rumuniją, Serbiją, Turkiją, Bulgariją, kuri buvo didžiausia gavėja iš užsienio, o per vandenyną dalgiai buvo išvežti, nors ir nedideliais kiekiais, į Ameriką. Metus iki Pirmojo pasaulinio karo E.Poselis teikdavo savo išskirtinius gaminius caro dvarui. 1900 m. šie dalgiai buvo eksponuojami Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Po penkerių metų fabrike jau dirbo 450 darbininkų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą per metus iš švediško plieno būdavo pagaminama iki
3 mln. garsiųjų „litovkų".

Fabriko teritorijoje ryškiai iškilęs virš kitų pastatų, tarsi Naujosios Vilnios švyturys, stovi 1911 m. pastatytas tikras pramoninės architektūros šedevras - raudonų plytų vandens bokštas. Tai vienas pirmųjų statinių Vilniuje, kuriame panaudota XX a. išskirtinė technologinė naujovė - tvirta ir atspari įvairiems poveikiams gelžbetonio konstrukcija. 1913 m. tai buvo didžiausias ne tik visoje carinėje Rusijoje, o ir pasaulyje, dalgių fabrikas.

Šlovės pabaiga

Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. rugpjūtį įrengimai buvo demontuoti ir išvežti į Sankt Peterburgą. Nuo tada ir baigėsi šlovinga „litovkos" dalgių istorija.

Ilgainiui XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje miestelyje atsirado garvežių remonto dirbtuvės, metalo liejykla, dar vienas popieriaus fabrikas, didelis mezginių fabrikas, stambi lentpjūvė, siuvykla, mielių, odos gamyklos. Į dalgių fabriką buvo nutiesta geležinkelio atšaka, kuri išlikusi ir naudojama iki šiol. Fabrikas veikė ir iki Antrojo pasaulinio karo, tik lenkų valdymo laikais čia buvo gaminami mediniai namai, langai, durys ir net baldai. 1948 m. jis reorganizuotas į Vilniaus dažymo aparatų gamyklą, kuri 1966 m. pervadinta Vilniaus statybos apdailos mašinų gamykla. Vietiniai gamyklą vadino tiesiog „pokraske", nes pagrindinė jos produkcija buvo dažymo aparatai. Tuo metu, plečiant gamyklos teritoriją, Vilnios upė buvo paslinkta į pietus. UAB „Statybos apdailos mašinos" veikia iki šiol, tačiau didžiąja dalimi teritorijos naudojasi kitos įmonės.

„Dūmų fabrikas"

Šiandien buvusiame dalgių fabrike įsikūrusi kultūrinė erdvė „Dūmų fabrikas". Vienas iš jos tikslų - padėti transformuoti Naujosios Vilnios, vietinių vadinamos Vileika, rajono įvaizdį, parodyti jo nežinomą istorijos pusę, pritraukiant ne tik vilniečius, tačiau ir iš užsienio atvykusius svečius. Šis rajonas iki šiol daugelio buvo stigmatizuojamas, dėl buvusių sovietinių gamyklų ir čia vyravusių proletariatinių pažiūrų.

Sumanymo autorius ir pagrindinis investuotojas - modernios kraftinio alaus daryklos „Sakiškių alus" savininkas Linas Zakarevičius, kuriam talkina žmona Greta. Prie šio projekto vystymo jie pakvietė prisijungti uošvį Gintarą Bingelį, kuris turi geros patirties vystant kultūrinę veiklą Ilzenbergo dvare Rokiškio rajone. Projekto sumanytojus džiugina šalimais vykstantys pokyčiai, nes kitose buvusio dalgių fabriko pastatuose šiandien įsikuria įvairių menininkų loftai, kūrybinės dirbtuvės ar ofisai.

Anot G.Bingelio, „Dūmų fabriko" veiklos vizijoje - įvairaus meno parodos-vyksmai, spektakliai, koncertai, kinas, šiuolaikinis cirkas; čia numatotma plati švietėjiška istorijos pažinimo veikla - ekskursijos ir pažintis su aludarystės kultūra, istorija ir kraftine aludaryste.

„Dūmų fabriko" pavadinimas atsirado savaime, nes jis yra Dūmų gatvėje. „Kuomet veikė dalgių fabrikas, buvo užkuriama daugybė žaizdrų, juose degė koksas ir būdavo įkaitinamas dalgių formavimui skirtas plienas, tad visas fabrikas iš daugybės kaminų stipriai dūmijo, iš toliausiai matėsi į dangų kylantys juodų dūmų kamuoliai, iš to ir atsirado Dūmų gatvės pavadinimas. Esame įsikūrę dalgių fabriko pastate, taigi suteikę „Dūmų fabriko" vardą užkodavome senąją istoriją", - pasakoja G.Bingelis.

Herojai ir prototipai

G.Bingelis pasakoja, kad dalgių fabrikas ir jo šeimininkas Emilis Poselis netgi yra patekęs į grožinės literatūros pasaulį. Vokiečių rašytojos Idos Boy-Ed romane „Karališkasis pirklys" (Ein königlicher Kaufmann, 1910 m.) jis tapo veikėjo Jakobo Bordingo prototipu. Heinricho Mano veikale „Eugenija, arba Biurgerių epocha" (Eugénie oder Die Bürgerzeit, 1928 m.) jis - spekulianto Pidohn‘o prototipas, o to paties rašytojo kūrinyje „Meilės istorija" (Eine Liebesgeschichte, 1946 m.) Poselis aiškiai atpažįstamas kaip bevardis pirklys. Dalgių fabrikas, prisikėlęs naujam gyvenimui kultūros erdve „Dūmų fabriku", teikia vilties, kad šis kadaise Dievo užmirštas kampelis atkreips daugelio dėmesį ne vien kaip industrinis paveldas, o kaip kultūrinių renginių modernus centras ir objektas XIX a. suteikęs savo produkcijai - dalgiui - „litovkos" pavadinimą, nuskambėjusi toli iki Ramiojo vandenyno pakrančių...