Organų donorystės diena paminėta su daina, ašara ir su malda

Taip, anot Nacionalinis transplantacijos biuro pranešimo, norėta labiau pasiekti vyresniojo amžiaus žmonių auditoriją, ieškant atsakymų, kaip išsklaidyti pagyvenusių žmonių baimes ir abejones, kaip paskleisti bažnyčios poziciją organų donorystės klausimu.

„Neįprasta vieta kalbėti apie organų donorystę buvo pasirinkta neatsitiktinai, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Rasa Pekarskienė. – Priežastys, kodėl taip pasielgta, buvo kelios: visų pirma – katalikų Bažnyčia pritaria organų donorystei – kaip kilnaus dovanojimo aktui, nes tai – paskutinė mirusiojo dovana sunkiai sergantiems žmonėms. Bendraudami su visuomene cituojame Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kad „donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui“. Antra priežastis – tikslinė auditorija, į kurią norėjome kreiptis. Įžvelgiame paradoksalią situaciją: nors pasirašančiųjų sutikimus donoro kortelei gauti skaičius didėja, mirusiųjų artimieji, į kuriuos medikai kreipiasi dėl donorystės, vis dar neretai išreiškia nesutikimą donorystei.“

Kodėl, viena vertus, visuomenė yra geranoriškesnė, altruistiškesnė ir sutikimą organų donorystei po savo mirties pasirašo dažniau, kita vertus – kai paprašoma padovanoti mirusiųjų organus donorystei, vis dar sulaukiama prieštaravimo? Sutikimą donorystei po savo mirties dažniausiai pasirašo 18-40 metų žmonės. O dėl mirusiojo organų padovanojimo donorystei gydytojams tenka kreiptis ir į vyresnius žmones: į mirusiųjų sutuoktinius – nes į juos, vadovaujantis teisės aktais, pirmiausia reikia kreiptis, į tėvus – kai mirusysis neturi sutuoktinio ar pilnamečių vaikų. Vyresniojo amžiaus žmonių požiūris į organų donorystę, deja, dar nėra toks palankus. „Todėl jautriam renginiui pasirinkome bažnyčios erdvę – kad vyresnieji įsiklausytų į organų donorystės žinią, kuri nuskambėtų ir iš kunigų lūpų“, – sako R. Pekarskienė.

Dėl galimybės suorganizuoti iškilmes buvo kreiptasi į Vilniaus arkikatedrą ir Šv. Jonų bažnyčią.

Šv. Jonų bažnyčioje vykusiame renginyje „Yra gyvenimas ir po mirties“ transplantacijų Lietuvoje pradininkas profesorius Vytautas Sirvydis, ne kartą laikęs širdį savo rankose ir išgelbėjęs ne vieną dešimtį žmonių, sakė: „Dvidešimtajame amžiuje gydytojai, pasinaudoję per šimtmečius pasiektais medicinos ir apskritai mokslo pasiekimais, sukūrė metodus ir galimybę beviltiškai sergantį organą pakeisti sveiku. Tai iš tikrųjų nepaprasta, bet labai reikalinga“.

Į Šv. Jonų bažnyčią atvyko ir žmonės, gyvenantys su persodintais organais, pasidalino savo gyvenimo ir ligos istorijomis.

Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ vadovė Aušra Degutytė kreipėsi į renginio dalyvius ir paprašė aptarti organų donorystės temą su savo namiškiais. Ši diena – puiki proga tokiam pokalbiui.

Renginyje kalbėjęs kunigas Eugenijus kvietė melstis už donorystę, už donorus, kurių organai išgelbėjo gyvybę, ir už tuos, kurie gyvena su transplantuotais organais.

Renginio viešnia – lietuvių liaudies folkloro ambasadorė pasaulyje Veronika Povilionienė susirinkusiems padovanojo dainą, nuaidėjusią bažnyčios skliautais. Ji sukūrė jautrią, šiltą ir pagarbią atmosferą, kurioje ir tęsėsi visas renginys.

Šv. Jonų bažnyčioje eksponuota jaunos menininkės Austėjos Šeputės paroda, skirta organų donorystei, sulaukė didelio tikinčiųjų dėmesio.

Renginį užbaigė Karoliniškių muzikos mokyklos jaunių choras „Cantica“, atlikęs Editos Vaitkevičiūtės-Liaudanskienės dainą ,,Paliesk mano sielą“. Choro vadovė Diana Mikienė, chormeisterė Gražina Gumuliauskienė, koncertmeisterė Aušra Guobienė.

Vilniaus arkikatedroje vyko šv. Mišios, kurių metu buvo meldžiamasi už organų donorystę: už asmenis, kurių organai padovanojo galimybę gyventi kitiems žmonėms; už mirusių donorų artimuosius, sunkią gyvenimo akimirką priėmusius kilniausią sprendimą; už visus specialistus, dalyvaujančius atsakingame organų donorystės ir transplantacijos procese. Šv. Mišias aukojo arkivyskupas Gintaras Grušas.

Suderinus su Bažnyčios vadovais, buvo gautas leidimas po šv. Mišių apie organų donorystę pakalbėti dviem žmonėms – inkstų transplantacijos Lietuvoje pradininkui profesoriui Baliui Dainiui ir Rimvydui Vekerotui, kuriam prieš 13 metų buvo transplantuota donoro širdis. Prof. B. Dainys prisiminė, kokia buvo transplantacijų Lietuvoje pradžia. Jis pasidžiaugė, kad dabar viskas pasikeitę, ištobulėję ir gydytojams, kurie atlieka transplantacijas, nebereikia kalbėtis su artimaisiais, nes tai yra nepaprastai sunku. Profesorius prisiminė, kaip viename pasauliniame transplantologų kongrese kalbėjęs popiežius Jonas Paulius II pasakė, kad organų donorystė yra aukščiausia meilės išraiška artimajam. Pakvietęs visada prisiminti šiuos žodžius, parodė savo donoro kortelę, kurią visada nešiojasi kišenėje, ir pakvietė jo pavyzdžiu pasekti visus žmones – pasirašyti sutikimą donorystei.

Rimvydas Vekerotas, 13 metų gyvenantis su transplantuota širdimi, papasakojo savo ligos istoriją: „Labiausiai troškau atsikelti po transplantacijos. Mane palaikė mintis, kad privalau iškęsti transplantaciją ir pasveikti, nes privalau užauginti sūnų. Taip ir atsitiko. Dabar sūnui 13 metų“.

Per renginius bažnyčiose, kaip skelbiama Nacionalinio transplantacijos biuro pranešime, buvo pasirašyta 50 sutikimų donoro kortelei gauti. Elektroniniu būdu per savaitgalį sutikimą užpildė 75 žmonės.