Operos žvaigždžių aprengėja norėjo būti gydytoja

Onutė Blažinskienė (65) Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistams gerai pažįstama, sava ir labai svarbi šios meno šventovės darbuotoja. Ji - tik sraigtelis didžiuliame ir sudėtingame teatro mechanizme, tačiau be jos neįvyktų nė vienas spektaklis. Ji nėra režisierė, dirigentė ar dailininkė, o triūsia nematomame žiūrovams gamybos dirbtuvių siuvimo bare. Prieš savaitę jos darbo stalas, ant kurio paprastai būna šūsnys kostiumų eskizų, pražydo gėlėmis. Kolektyvas sveikino su jubiliejumi.

Nuo žioplumo vaistų nėra

Tai, kad jai teks kone visą gyvenimą rūpintis Operos ir baleto teatro artistų scenine apranga, pažinti iš arti tokias garsenybes kaip Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Irena Milkevičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė, Loreta Bartusevičiūtė, Petras Skirmantas, Eglė Špokaitė ir daugybė kitų veteranų bei šiandien scenoje dainuojančių ir šokančių žmonių, Onutė laiko likimo akibrokštu. Kukli, daugiau kaip 40 metų atidavusi teatrui moteris netikėtai prisipažįsta, kad ji svajojo tapti gydytoja. Kai baigė Tverečiaus vidurinę mokyklą, buvo net įstojusi į Kauno medicinos institutą. „Norėjau padėti sergantiems žmonėms, tačiau pražiopsojau mediko profesiją tikra šio žodžio prasme. Neatidžiai perskaičiau įstojusiųjų sąrašą ir nepastebėjusi jame savo pavardės išvažiavau namo. Tik vėliau gavau žinią, kad buvau priimta, - pasakoja O.Blažinskienė. - Matyt, taip jau buvo lemta, gal būčiau nusivylusi ta garbinga, bet nuolat keiksnojama mediko profesija. Bet tuomet labai norėjau ištrūkti iš tėvų namų. Tad neatidėliodama tą vasarą Vilniuje, galima sakyti, atsitiktinai įstojau į Lengvosios pramonės technikumo siuvimo technologijos specialybę“.

Tas jaunystės nuotykis, lėmęs tolesnį gyvenimą, jai dabar tik epizodas, primenantis, kad nuo žioplumo vaistų nėra.

Senojo pastato aura

Beje, Onutė sunkiai pasidavė įkalbama, kad apie ją rašytume. Teko ilgokai įtikinėti, kad „Respublikos“ skaitytojui įdomios ne vien žvaigždės, kurios anksčiau ar vėliau pastebimos, pakyla ir nusileidžia.

Ji triūsia ne prabangiuose Operos teatro rūmuose prie Žaliojo tilto, o senose patalpose Mindaugo gatvėje, šalia dabartinio Rusų dramos teatro, įkurdinto kadaise buvusios jaukios ir puikios akustikos muzikos šventovės vietoje. 1971 metais baigusi technikumą, ji ir atsidūrė čia, kur tuo metu buvo didžiulis cechas, o jame darbavosi didelis būrys siuvėjų. Dabar jų mažiau, technika tobulesnė, bet darbų nesumažėjo. Ir tada, ir dabar čia randasi nauji įvairių operų, operečių bei baletų personažų drabužiai. Visokie: labai prabangūs, kurie paprastai būna skiriami pagrindiniams spektaklio personažams, kuklesni chorui ir masinių scenų dalyviams. O kiek kareiviškų milinių su blizgančiomis sagomis, tarkim, spektakliui „Likimo galia“, teko pasiūti, nebeskaičiuoja. Kelerius metus Onutė iš siuvimo baro buvo išėjusi ir dirbo buhalterijoje, bet grįžo ten, kur buvo pradėjusi, kur buvo įdomiau ir, anot jos, arčiau žmonių.

Tie, kurie čia ateina matuotis drabužių arba šiaip užsuka kokiais nors reikalais, stebisi šiuo ne itin jaukiu pastatu, kuris statytas kone prieš 100 metų. Bet jo paslaptinga aura išlikusi.

„Štai šioje salėje, kur mes kalbamės, vykdavo baleto repeticijos. Jauni baleto artistai stebisi tai sužinoję. Jie net įsivaizduoti negali kitokių patalpų negu tos, kurias turi tame gražiame pagal architektės Nijolės Bučiūtės projektą pastatytame teatre“, - aiškina apie teatrinio darbo užkulisius O.Blažinskienė.

Nematomas teatro frontas

Darbas šiame nematomame žiūrovui teatro bare nėra lengvas jau vien todėl, kad prieš premjerą jis būna karštligiškas. Reikia skubėti laiku pasiūti kartais net pusę tūkstančio kostiumų, juos pamatuoti atlikėjams, pritaikyti kiekvieno iš jų figūrai. Ne paslaptis, kad Onutei tenka prisiklausyti ir priekaištų, esą kažkas ne taip, esą dailininkas galėjo ir skoningesnį kostiumą sukurti. Būna, kad kokia nors solistė aikteli pamačiusi save veidrodyje: „Ta suknelė mane storina!“ Bet O.Blažinskienė žino, kaip nuraminti aikštingesnes artistes. Pasak meistrės, vyrai mažiau reiškia pretenzijų dėl kostiumų ir su jais paprastai bėdos nėra, nes supranta, kad taip reikia ir nieko čia nepakeisi.

„Tai, ką žiūrovas mato scenoje, gėrisi herojų drabužiais arba ne, tai jau ne tik mūsų, siuvėjų, o didelės komandos darbas: dailininkai sukuria viziją, konstruktoriai sukerpa drabužio modelį, o kol jis pakliūva į siuvėjų rankas, jį kuria, derina gal kokie septyni žmonės. Paskui vėl kitas procesas - matuojame artistams, tariamės su dailininku, ar viskas gerai, ir taip ne po vieną kartą. Čia vyksta didelis judėjimas, tikras skruzdėlynas iki pat spektaklio repeticijų“, - pasakoja pašnekovė. Jos komandos triūso vertintojai yra artistai, kuriems svarbu, kad rūbas ne tik atitiktų kuriamo personažo įvaizdį, bet ir būtų patogus judėti. „Labai svarbu scenos kostiumą pritaikyti konkretaus atlikėjo figūrai, o svarbiausia, kad netikėtai scenoje nenuplyštų kokia rankovė, nenukristų balerinai sijonėlis ar kokiam storuliui kelnės. Tada būna juoko salėje, o mums ašaros“, - kalba apie galimus netikėtumus meistrė.

Kostiumai iš flanelės

Ant Onutės darbo stalo - eskizų albumėlis iš netrukus rampos šviesą išvysiančio baleto „Sniego Karalienė“, kurį stato užsieniečių komanda. Šalia guli dailios medžiagos, iš kurių bus pasiūti drabužiai. Paklausta, ar per pastaruosius dešimtį ir daugiau metų artistų apranga pabrango, šyptelėjo: „O kaip jūs manote? Žinoma, brangesnė, kaip ir didesni statytojų reikalavimai, kaip ir medžiagų įvairovė, kokybė. Negaliu teigti, kad spektaklių dailininkų reikalavimai vienodi. Vieniems gerai, kad tik vaizdas būtų padorus, o kitiems reikia ypatingų medžiagų. Pamenu, kaip kadaise pasiūdavome vyrams kostiumus iš flanelės, papuošdavome atlasiniais apvadais ir iš tolo žiūrovai neatskirdavo, kad tai prasta medžiaga. Dabar kiti laikai ir publika gal akylesnė. Nors iš salės žiūrint gal ne taip svarbu, iš kokio brangumo medžiagos artistų apranga pasiūta, jeigu jie dainuoja ar šoka taip, kad suvirpina sielą“, - svarsto siuvimo žinovė.

Priekabi žiūrovė

Siuvimo baro vadovė prisipažino, kad be teatro neįsivaizduoja gyvenimo. Ji pažįsta visus artistus: senbuvius ir naujokus - su jais tenka susitikti primatuojant drabužius. Su kai kuriais scenos dailininkais bei režisieriais puikiai sutaria, supranta, ko jiems reikia, galima sakyti, iš pusės žodžio. Su užsienio svečiais, žinoma, sudėtingiau. Meistrė išskiria dailininką iš Sankt Peterburgo Viačeslavą Okunevą, kuris šiame teatre yra savas. „Jam svarbus bendras vaizdas, stilius, svarbi spalvų gama, kuri neturi kisti. Jis supranta, kad mūsų teatro scena gili ir iš toli nematyti ar, tarkim, chorisčių suknelės iš brangios medžiagos, ar ne. O mums, siuvėjams, prieš premjeras darbo krūvis didžiulis, ir svarbu, kad nebūtų kabinėjamasi prie smulkmenų“, - teigia pašnekovė. Ji ir pati yra akyla bei priekabi vertintoja: eina gal kokius dešimt kartų į spektaklio repeticijas su scenos kostiumais ir stebi, ar viskas gerai. „Muzikos tuomet negirdžiu, - sako. - Nesigilinu ir į tai, kas vyksta scenoje, o matau tik drabužius: tinka jie ar ne, sijonas per ilgas ar per trumpas, tai artistei suknelė per ankšta, o kažkam švarkas per platus... Na, o tada, kai ateinu į spektaklio peržiūrą ar premjerą, tada jau širdis atlėgsta ir girdžiu, tai, kas vyksta scenoje“. Meistrė džiaugiasi, kad teatre publikos netrūksta. Operų ir baletų publika mėgsta tą spalvų margumyną, nekasdienį puošnumą, kurį paprastai akcentuoja ir gražūs bei originalūs drabužiai.

Onutei labai patinka, kai teatras rengia premjerą vaikams. Kad ir šiuo metu, kai skubama siūti drabužius „Sniego Karalienei“. Tie spektakliai - džiaugsmas ir jos anūkėliams, kurių turi jau tris. Visai neseniai pasaulį išvydo pats mažiausias, kuriam dar tik kelios savaitės. „Tai dar vienas teatro žiūrovas“, - šypsosi pašnekovė.