O Krėvei gi jau būtų 130

Įdomu, ką apie tai ir kitus nūdienos reiškinius mintytų mūsų literatūros klasikas Vincas Mickevičius-Krėvė, jeigu jo sielai būtų leista pasisvečiuoti Lietuvoje. Gal ir skrajoja jo dvasia dabar po Dainavą. Juk spalio 19 d. sueina 130 metų nuo Vincuko Mickevičiaus gimimo Subartonyse. Krėvės muziejaus-sodybos direktorė Evelina Buržinskienė ir Subartonių šviesuomenė kviečia visus į iškilmingą ir nuotaikingą paminėjimą. Pradžia - muziejaus kieme 14 val.

„Krėvė mirė jaunas... Kas tie 72 metai?..“ - jaunatviškai vėl filosofuoja buvęs Subartonių eigulys Zigmas Kindaris, kai jam ateina jau 77-asis ruduo ir kalbamės prie Vincuko ąžuolo. Krėvė mirė jaunas? Palyginti su Gilšės ežeru, su Šarūno kalnu, su seniausiais Subartonių ąžuolais.

Lyg milžino kojos, iki kelių susmegusios žemėn, žvynuotos, sustingusios, du ąžuolai, ne išsiskyrę iš vieno, o per pusantro metro nuo žemės iš dviejų suaugę į vieną, o taip gamtoje savaime retai bebūna. Kaip pasakoja buvęs Subartonių eigulys Z.Kindaris, kai jo tėvui Jurgiui buvo maždaug 5-6 metai, jie su bendraamžiu Vincuku Mickevičiumi, su būsimuoju rašytoju, politiku, visuomenės veikėju Krėve, čia, tarp pelkių, ganė arklius ir žaidė, ir du mažiukus ąžuoliukus suskiepijo į vieną... Iš paties tėvo tai, sako, girdėjęs eigulys, tėvas parodęs jam šitą ąžuolą. Lyg ir keistai atrodytų: jeigu dabar Z.Kindariui ateina 77-asis ruduo, tai jau nemažai metų buvo jo tėvui, kai Zigmukas atsirado.

Kaip tvirtino pats Z.Kindaris, jo tėvams Subartonyse iš viso gimė vienuolika vaikų, penki pirmieji mirė mažiukai, kiti šeši užaugo... Tuomet tai neatrodė kaip išskirtinis likimas ar ypatingas poros atsidavimas... Būsimojo eigulio tėvai paprasčiausiai gyveno šalia ąžuolų ir pagal amžių papročius, o ąžuolų, ąžuolynų aura stiprina ir šildo žmogų, nuramina, padeda įsiklausyti į Dievulio valią.

Kaip pasakoja Krėvės muziejaus-sodybos Subartonyse direktorė E.Buržinskienė, gyvenimo ženklai duoda mums nuojautų tiek apie neatmenamą praeitį, tiek apie ateitį. Andai kai ji, nebūdama muziejaus direktore, su vyru Mantu apsigyveno Zakavolių kaime prie Merkinės, tai dar neturėjo artimųjų, palaidotų šio krašto kapinėse. Todėl per Vėlines ar šiaip laisvą dieną aplankydavo Subartonių kapines, uždegdavo žvakelę Krėvės vėlei, kartais vaikščiodavo tuomet su dviem sūnumis Žygimantu ir Šarūnu, nueidavo iki Krėvės aprašyto Šarūno kalno, grįždavo pro Gilšę, kur, pasak padavimo, tūno prasmegęs dvaras... Paskui lyg netikėtai, lyg dėsningai Evelina tapo Krėvės muziejaus direktore. Gal, galima sakyti, krėvininke.

Neatsitiktinai Vincuko tėvus, tikriausiai ir senelius, ir prosenelius, žmonės vadino Krėvėmis... Gal ir buvo jo protėviai kriviai - iki Lietuvos krikšto ir dar ilgiau... Iš Nedzingės į Subartonis atėjo Krėvės tėvas, o į Nedzingę - jo tvingiškas pavadinimas... Ten XIII-XIV amžiuje galėjo apsigyventi jotvingių, pabėgėlių genties, likučiai. O Subartonys? Girdėjau versiją, kad pavadinimas kilęs nuo veiksmažodžio „susibarti“. Galbūt. Ir Krėvės apsakymuose randame liudijimų. Pavyzdžiui, susipykusios dvi kaimynės aistringai rungtyniauja: katra katrą labiau priskųs Merkinės klebonui, kuris per pamokslus vis rėžia vieną sekmadienį vienai, kitą - antrai... Ir dabar Subartonyse gyvena nemažai asmenybių, turinčių skirtingas nuomones apie tą patį. Bet ir kūrybingi Subartonys. Net trys muziejai kaime. Savivaldybei priklausantis Krėvės ir du privatūs. Totorių muziejus, kurį įkūrė Liucija Gaidukevičienė. Lino muziejus. Aktyvi ir nuotaikinga čia bendruomenės pirmininkė ūkininkė Onutė Slaminienė. Ir 1861-1863 m.

sukilimo rėmėjų - dvarininkų Karlovičių - atminimui iškalta stela iš ąžuolo. Ir bendruomenė su kaimo muzikantais, ir... Gali būti, kad Subartonių pavadinimas kilęs ne nuo „susibarti“, o nuo „susiburti“. Sukilimui. Karui. Talkai. Šventei. O gal... Po Herkaus Manto žūties čia apsigyveno pabėgėliai iš pavergtos Prūsijos ir senbuviams teko susigyventi su giminingos, bet kitokios tautos ir genties žmonėmis - su bartais?

Kadangi Krėvės tėvas buvo kilęs iš Nedzingės, tai per klasiko 130-ojo gimtadienio minėjimą spalio 19-ąją rengiasi dalyvauti Nedzingės „Piemenukų“ ansamblis ir dainininkės. Žada su akordeonais ateiti buvęs Subartonių eigulys, Vincuko ąžuolo saugotojas Z.Kindaris ir jo draugai bei kaimynai. Prisižadėjo atvykti jau nejaunas rašytojas Romas Sadauskas, kuris pastaraisiais metais nemažai prozos ir poezijos parašė... dzūkiškai. Pasak R.Sadausko, ir Krėvė „Bobulės vargus“ buvo parašęs tarmiškai, bet redaktoriai dar anais laikais nuredagavo... Plačiau ir giliau apie tai gal papasakos R.Sadauskas. Tikriausiai vėl išgirsime galingą ir melodingą perlojiškio aktoriaus Tomo Vaisietos balsą, kurs daugelyje renginių, ne tik Dainavos krašte, talkina be honoraro, kaip neeilinis savanoris su Vyčio ordinu ant krūtinės. Skaityti Krėvę žada ir Merkinės V.Krėvės gimnazijos pradinukai. Gal - pagaliau - ką nors įdomaus ištars ir labai dideli žmonės iš rajono valdžios. Paskui patrauksime į kapines, kur prieš 20 metų spalio 17 d. buvo pastatyta nauja koplytėlė vietoj nunykusios. Šalia tos koplytėlės prieš 20 metų perlaidoti Krėvės pelenai, parskraidinti iš JAV.

Deja, Krėvės jubiliejus - tai ne Seimo rinkimai... Todėl galingųjų ir pinigingųjų gretose neatsirado tokių įdomių žmonių, kurie būtų pagalvoję: gal Krėvės jubiliejui reikia paaukoti, gal muziejui trūksta pinigų. Iš tikrųjų - jų ne per daug. Todėl direktorė vietoj vienos aktorės, užsiprašiusios „kuklaus honoraro“, pasikvietė tuos pačius Krėvės pradinukus, kurie Krėvę skaitys be honoraro. Ir gerai padarė. Trūksta pinigų ir pasamdyti operatoriui, kuris profesionaliai nufilmuotų šventę. Bet gal dar atsiras koks įdomus žmogus su vaizdo kamera - savanoris. Ir po minėjimo, jau vakaronėje, direktorė svečius žada vaišinti tik arbata, o blynų ir dar ko nors tikriausiai nebus... Tačiau norintiesiems pavakaroti šilčiau ir sočiau nedraudžiama atsinešti vaišių pagal savo, artimo ir kitų įdomių žmonių skonį.

Krėvė... Rašytojas, profesorius, tautosakos ir senų istorijų rinkėjas, visuomenės veikėjas, prieštaringai vertinamas politikas... 1940 m. sovietų jau okupuotos Lietuvos ministras pirmininkas, bandęs Maskvoje pas Molotovą išsiderėti savarankiškumo Lietuvai... Paskui atsistatydinęs. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus. Vėliau gyvenęs JAV, jau be vilties grįžti į Lietuvą ir dar nors kartą įkvėpti oro gimtųjų Subartonių ąžuolynuose, pastovėti prie to ąžuolo, kurį vaikystėje iš dviejų į vieną jis suskiepijo su šit paties eigulio Z.Kindario tėvu.

Krėvės kūryba įvairi, ir ją galima dėlioti į keletą lentynų. Plačiausiai žinomi „Dainavos krašto senų žmonių padavimai“. Tai romantizuota praeitis, kuri tautai labai praverčia sunkmečiais, per karus ir atgimimus. Kiton lentynon galima dėti istorines dramas „Skirgaila“ ir „Šarūnas“. Jų svarbiausiems veikėjams nelengva atsisakyti pagoniško tikėjimo ir papročių, kuriuos daug amžių turėjo protėviai. Trečioje lentynoje būtų apsakymai apie Krėvės vaikystės kaimo vargus ir džiaugsmus. Tai iš gyvenimo paimtos istorijos, atšvaitai to kaimo, kurio - su gausiais ūkininkais, su daugybe vaikų, su gamtiškais papročiais ir su bažnytinėmis šventėmis - jau senokai nebėra. Ketvirtoje lentynoje galima sudėti apsakymus apie tarpukario valdininkų ir tarnautojų nuotykius, intrigas ir korupciją. Susiriedavo jie dėl karjeros. Kiti, net neketindami imti kyšių, būdavo sugundomi gudrių ir dosnių žydų, kurių, deja, irgi beveik neliko. Penktojoje lentynoje - Krėvės surinktos patarlės, priežodžiai ar iš ankstesnių kartų atėję pasakojimai. Kartais beveik fantastiniai. Pavyzdžiui: apie tunelį tarp Merkinės bažnyčios ir Liškiavos... Apie pagoniškų dievų stabus ir stabukus, kurie, užmūryti po Merkinės bažnyčia, kartą esą išsiveržė laisvėn, ir tuomet kilęs maras... Atskirai minėtinas romanas „Dangaus ir žemės sūnūs“ - filosofinis veikalas Biblijos temomis. Tą kūrinį Krėvė pradėjo Lietuvoje, baigė jau už Atlanto, o rašė jį su pertraukomis - 20 metų. Nelengvas tai romanas, kuriam reikia skaitytojo susikaupimo ir kantrybės.

Jeigu Lietuvos ir mūsų kalbos situacija dar prieš šimtą metų būtų buvusi geresnė, Krėvė, dar kol buvo gyvas, būtų išverstas į svarbiausias pasaulio kalbas, ir gal būtų pretendavęs į Nobelio premiją... Bet apie tai jis tikriausiai nesvajojo. O literatūra, kuri nepasensta bent per vieno žmogaus gyvenimą, tai jau daugiau įdomybė. Ir tokią knygą skaityti - tai, anot jauno poeto Vainiaus Bako, valgyti tai, kas nemeta šešėlio.