Surasti laikrodžių meistro dirbtuvėles dabar kur kas sunkiau nei kompiuterininkų saloną. Šios anksčiau populiarios profesijos nebemoko. O laikrodininkų mažėja. Tačiau auksarankių dar yra, o Vilkaviškyje jau beveik 40 metų laikrodžius taiso moteris.
Darbo gaudavo ne visi
Pasak 38 metus gimtajame Vilkaviškyje laikrodininke dirbančios Jūratės Morkevičienės, laikrodžių meistrais dar dirba jos karta. Nežinia, kas dirbs ateityje. Iš buvusių bendramokslių laikrodininkais dirba vos keli. Dauguma turėjo pakeisti specialybę, nes gauti laikrodininko darbą buitinio aptarnavimo kombinate, vienintelėje paslaugų įstaigoje, sovietmečiu buvo sunku.
Tapti laikrodžių meistre vilkaviškietę paskatino atsitiktinumas. „Išlaikiau egzaminus gerais pažymiais, bet nutariau stoti ne į aukštąją mokyklą, o išmokti amato. Man labai patiko kirpėjos darbas. Galvojau, pravers gyvenime, o baigus mokyklą raudonu diplomu, į aukštąją reikės laikyti ne keturis, o tik du stojamuosius egzaminus.
Gerai nusiteikusi nuvažiavau į buvusią 42-ąją profesinę mokyklą Vilniuje. Bet manęs paprašė buitinio aptarnavimo kombinato siuntimo, kurio neturėjau. Laikas spaudė, reikėjo pateikti dokumentus. Gal matydamas mano liūdną veidą, vienas darbuotojas pasiūlė rinktis laikrodininkės profesiją", - prisiminė moteris. Jūratė apie šią profesiją nieko nebuvo girdėjusi, bet ją įgijusi - nesigailėjo. Būsimieji jos laidos laikrodininkai aplankė ne vieną tuo metu garsią laikrodžių gamyklą, matė gamybos eigą savo akimis. Laikrodžių gamintojai Jūratei atrodė tarsi daktarai, atliekantys operacijas.
Po praktikos Druskininkuose moteris norėjo ten ir pasilikti, bet visos vietos buvo užimtos. Nusivylimą užglaistė tik žinia apie atsilaisvinusią laikrodininko vietą Vilkaviškyje. „Rajono centro buitinių paslaugų kombinate buvome penkios laikrodininkės ir vienas laikrodininkas. Užsiėmimo pakako visiems", - juokiasi moteris.
Šiuolaikinių laikrodžių remontas paprastesnis
Darbo pradžioje buvo tik mechaniniai laikrodžiai: „Slava", „Raketa", „Čaika", „Vostok", „Moskva", „Zvezda". Tokių taisyti dabar atneša retai. Daugiausia kvarcinius. „Suremontuoti mechaninį laikrodį beveik tas pats, kaip išardyti ir surinkti automobilį. Po tiek metų užsimerkus tai sugebu. Mokykloje ne visko mus išmokė. Neišmokė remontuoti kvarcinių laikrodžių. Tuomet jų dar nebuvo", - pasakojo meistrė.
Ar visus laikrodžius pavyksta suremontuoti? Anot Jūratės, priklauso, koks gedimas ir kokių reikia detalių. Kai kuriems net norėdamas dalių negausi. Tektų ištekinti specifinėse dirbtuvėlėse, o tokių nėra. Kita vertus, kartais taisyti laikrodžio neverta. Taip žmogui ir paaiškina.
Laikrodžių meistrė sako, kad norint galima išmokti jos amato savarankiškai. Bet patarėjas praverstų. Jos mokytoja darbo pradžioje buvo šviesios atminties kolegė Julija.
Jūratė stebisi, kodėl niekas nebando tapti laikrodininkais. Juk laikrodžius žmonės tebenešioja. Laikrodininkas darbo, regis, nepristigs. Sutrūko papuošalas, sulūžo akiniai, pabiro rožinis, kur žmogui ieškoti pagalbos - pas laikrodininką. Laikrodininkas turi prietaisus, patirties, kruopštumo.
Laikrodžio magija
Jūratė neslepia, yra tekę remontuoti ir labai prabangius laikrodžius, vieną jų dabar bando atgaivinti. Laikrodis ne sugedo, o šeimininkė pati netyčia sudaužė.
Žmonės atneša taisyti rankinius, sieninius, stalinius laikrodžius. Kai kurie labai seni, pragyvenę net pačią jų meistrę. Anot Jūratės, senus laikrodžius žmonės remontuoja dėl sentimentų. Pati ji turi daug laikrodžių, kiekvienas įsimintinas, bet vienas išskirtinis, per 18-ąjį gimtadienį mamos dovanota „Čaika". Brangus jis ir tiesiogine prasme - kainavo mėnesio atlyginimą.
Laikrodžius vilkaviškietei atveža ne tik vilkaviškėnai. Ateina grįžę pas tėvus iš kitų miestų, užsienio. Jūratė tame mato ne tik profesionalumą. Laikrodis, anot jos, gyvas organizmas, kartą prie jo prisilietus, atsiranda ryšys. Ją su vyru taip pat suvedė laikrodis. Grįžęs atostogų iš tarnybos jūrų laivyne, būsimas vyras atnešė sutaisyti laikrodį, o atsiimti atėjo su gėlėmis.
Jūratė nedarė pertraukos nei per karantiną. Ant savo dirbtuvėlių lango paliko telefono numerį ir padrąsinimą kreiptis esant skubiam reikalui. „Žmogus be laikrodžio, kaip be duonos. Nepaliksi saviškių bėdoje. Prašydavo ir ateidavau", - šypsosi laikrodininkė.