Nuskambės “Ąžuoliuko” penkiasdešimtmetis

- “Ąžuoliukas” gali pasigirti daugeliu pergalių ir pasiekimų. Kuriuos išskirtumėte kaip svarbiausius?

- Manau, mes pranokstame ne vieną lietuvišką kolektyvą savo apimtimi ir ambicijomis. Tikiu, kad iki šiol esame išlaikę garbingą vardą visuomenėje - visų pirma todėl, kad esame mišrus choras, todėl galime rinktis platų repertuarą, atlikti stambių formų kūrinius, pasirodyti kartu su orkestrais. Itin daug padeda “Ąžuoliuko” mokykla, kurioje vaikai gauna gerą muzikinį išsilavinimą ir taip gerėja viso choro kokybė. Beje, norinčiųjų dainuoti “Ąžuoliuke” - kaskart daugiau. Paprastai per papildomą rudeninį priėmimą ateidavo 15-10 vaikų, dabar - apie 40-45. Turime apie tris kandidatus į vieną vietą.

- O kokie didžiausi iššūkiai, tekę “Ąžuoliukui”?

- Didžiausi iššūkiai... Jų buvo daug ir visokių. Pradedant tuo, kad iš mūsų buvo atimamos patalpos, vienu metu mus “tarkavo” trylika komisijų per metus - buvo visko, tačiau “Ąžuoliukas” atsilaikė. Tiesa, turiu pastebėti ir liūdną tendenciją. Prieš dešimtį metų ryškių, talentingų vaikų būdavo daugiau, dabar - vos keli. Kodėl taip yra? Maisto pasikeitimas - visi tie “E”, bananai žiemą, psichinio krūvio pasikeitimas, fizinis silpnumas. Vaikų smegenys apkrautos begale informacijos - vaikai sėdi prie kompiuterių, vargina mąstymą. Dabar vaikai prasčiau koncentruoja dėmesį, trumpiau jį išlaiko. Juk anksčiau mes lakstydavome lauke, sportuodavome, televizija buvo retenybė - o dabar atvirkščiai: fizinio apkrovimo smarkiai sumažėjo, o psichinis krūvis didėja nuolat. Ir visa tai duoda savo rezultatus.

Be to, vaikai greičiau bręsta, mutuoja ir jų balsai keičiasi anksčiau. Seniau vaikas dainuodavo iki 14 metų, o dabar balsai kartais mutuoja ir dvylikamečiams. Tuomet jie dar labiau apkraunami - turi mokytis sudėtingus kūrinius, kuriuos ne visada yra pajėgūs suvokti. Koncertinę programą turi įsisąmoninti vis jaunesni vaikai. Tad rezultatas pasiekiamas sunkiau. O nusileisti iki žemesnio lygio mes negalime - juk “Ąžuoliukas” dabar nepradės dainuoti “Dviejų gaidelių” rimtose scenose.

Valdininkija kiša koją

- Kokia “Ąžuoliuko” situacija šiandien?

- Kaip ir visur. Dabar susiduriame su valdininkijos ir įstatymo ribotumu. Mus skaudžiai palietė visuotinis lėšų karpymas. Deja, pastaruoju metu esame traktuojami kaip eilinė mokykla. Nesvarbu, kad reprezentuojame Lietuvą užsienyje, kad aktyviai koncertuojame - surengiame apie 70-80 koncertų per metus, siekiame kokybės. Jokio skirtumo, esi naudingas valstybei ar ne - “pjausto” kaip ir visus.

Kitas dalykas, kad mokymo planai, normos, instrukcijos - šventa, o vaikas, visavertis jo muzikinis lavinimas turi nuo to kentėti. Esame priversti laviruoti. Tarkime, dabar visi baisiausiai saugosi “susargdinti vaiką”. Bet, atleiskite, dar nesu matęs, kad vaiką susargdintų muzika. Atšaldytų - galbūt, bet nežinau nė vieno, susirgusio nuo muzikos.

Tie, kurie sėdi prie savo staliukų, stalčiukų ir leidžia visus tuos įstatymus ir normas, yra gerokai atitrūkę nuo realybės ir tikrai ne itin susigaudo, kokia yra muzikos lavinimo specifika. Jie žiūri formaliai - “ne daugiau, kaip...”, “ne mažiau, kaip...” - ir viskas. Taip, muzikos mokymasis - sunku, bet, kita vertus, kaip tai išmatuosi? Arba, pavyzdžiui: kiek laiko vaikas turi išsimiegoti, kiek valandų? Gal tėvai už tai turėtų atsakyti, būti baudžiami, kad vaikas neišsimiegojęs? Filosofuoti galima kiek nori, bet realybėje yra kaip yra.

Tapome politiškai nepriklausomi, priartėjome prie Europos standartų, bet pasidarėme gerokai labiau formalizuoti. Tai nėra lankstu. O menas yra ta sritis, kuriai lankstumas būtinas. Menas negali būti pamatuotas “per minutę nuveikti tiek, per tiek laiko pasiekti tą” - tai absurdas. Menas reikalauja ypatingo laiko, aukų, fizinio ir psichinio darbo sąnaudų, kurios yra nemažos, norint ko nors muzikos srityje pasiekti. Imkime sportą: ar galima sakyti, kad vaikui negalima sportuoti daugiau nei vieną valandą per dieną? Tai kaip tada tas vaikas ko nors sporte pasieks? Neįmanoma. Aišku, kad tenka dirbti daugiau. Bet, žinoma, mes suvokiame atsakomybę už vaikų sveikatą, ir jie puikiai tai žino. Pavyzdžiui, kai rengiamės kelionei į užsienį, aš vaikų visuomet paprašau parodyti jų mokyklines pažymių knygeles. Jei jose - nekas, vaikas nevažiuoja. Jie žino: “Ąžuoliukas” - tik papildomas ugdymas. Pirmoje vietoje pagrindinės mokyklos interesai, antroje - tėvų pageidavimai, o choro poreikiai - pagal pirmų dviejų galimybes.

Apie ateitį - pozityviai

- Tačiau, nepaisant sunkumų, esate nusiteikęs optimistiškai?

- Žinoma. Nepaisant nieko, savo 50-metį ketiname pažymėti solidžiai. Surengsime įvairių žanrų koncertų, paruošime programą Motinos, Tėvo dienai. Tėvo simbolį esame pasirinkę savo pirmatako asmenyje. Gedimino kalno papėdėje auga H.Perelšteino sodintas ąžuolas - prie jo įteiksime prestižinius “Ąžuoliuko” Garbės ženklelio apdovanojimus. Bus ir jaunųjų dirigentų konkursas, vokalistų, instrumentalistų pasirodymų.

Faktai

“Ąžuoliuko” choras nuo 1959 m. į istoriją įėjo kaip vienas geriausiai žinomų vardų Lietuvos muzikos pasaulyje.

Choras padarė per šimtą fondinių įrašų Lietuvos ir užsienio radijuje, ne kartą dalyvavo televizijos laidose, kino filmuose (Slovėnijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Švedijoje, Čekijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Japonijoje) ir muzikiniuose spektakliuose, įrašė 35 vinilines bei 20 kompaktinių plokštelių.

Ne mažiau plati “Ąžuoliuko” koncertinė geografija: Baltarusija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Japonija, JAV, Kanada, Latvija, Lenkija, Olandija, Suomija, Švedija, Prancūzija, Rusija, Ukraina, Vengrija ir Vokietija. Choras bendradarbiavo su daugeliu žymių Lietuvos bei užsienio kolektyvų: Lietuvos kameriniu orkestru, Lietuvos nacionaliniu bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestrais, Maskvos radijo ir televizijos, Izraelio filharmonijos, Varšuvos radijo, Sankt Peterburgo filharmonijos bei Marijos teatro ir kitais simfoniniais orkestrais.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"