“Nusiimkit skrybėles, ponai!..”

“Nusiimkit skrybėles, ponai! Prieš jus - genijus...” - šio šūksnio prasmė pirmą kartą buvo skirta Frederikui Šopenui (Frederic Chopin) - taip jo kūrybą pasitiko bičiulis Robertas Šumanas (Robert Schuman).

Šiandien turėtume tarpusavyje lenktyniauti - kas pirmas šūktels šią frazę jaunai, talentingai choreografei M.S.Šimulynaitei. Debiutuoti su P.Čaikovskio “Spragtuku” Klaipėdoje ne kiekvienas patyręs choreografas ryžtųsi.
Ne, ne - tikrai nieko neturiu prieš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjus. Tačiau iki skausmo pažįstama Marijaus Petipa (Marius Petipa) choreografija mažos sudėties baleto trupei! Kur puantai, kur fuetė, Snieguolių valsas... Kaipgi be šios “Spragtuko” savasties?

Tiesa, Simona ne pirmoji atsisakė M.Petipa choreografinės šokio kalbos. Ypač plačiai per pasaulį nuskambėjo Moriso Bežaro (Maurice Bejart) “Spragtukas”. Bet, kaip sakoma, kas galima Jupiteriui, jaučiui - ne visuomet.

Jaunoji debiutantė puikiai pajuto klaipėdiečių trupės stipriąsias puses - sportiškumą, artistiškumą, muzikalumą. Jos šokio kalba sklidina akrobatikos elementų, ištvermės ir jėgos reikalaujančių judesių kaskadų ir kartu visai, regis, nenutolsta nuo P.Čaikovskio muzikos romantikos. Atrodė, ties gomuriu kažkas užstrigo per žavųjį Marijos ir Spragtuko duetą... Tiek meilės, tiek aistros... Žavi šokėjų debiutantų pora Aušra Krasauskaitė (Marija) ir Mantas Černeckas (Spragtukas). Jaunatviškas, net vaikiškas Aušros-Marijos akių žvilgsnis, kūno plastika ir Manto-Spragtuko jėga, vyriškumas.

Vaidmens svarbumu ir šokio ryškumu Marijai nenusileidžia Fėja-lėlė Kristina Tarasevičiūtė (beje, “Olialia” mergaitė!). Režisierės ir choreografės įgeidžiu pagrindiniu veiksmo “varikliu” tapo Droselmejeris - Valdemaras Marcinkus.

Pagyrų nusipelno visa klaipėdiečių trupė. Ir, žinoma, jos vadovas, pats praeityje šokęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Vaclovas Sasnauskas.

Kaip sugebėjo M.S.Šimulynaitė išsaugoti judesio romantiką savo ekstravagantiškoje šokio kalboje, taip sugebėjo nenutolti ir nuo hofmaniškosios “Spragtuko” idėjos: meilė, grožis, svajonė, pasaka - štai tas pasaulis, kurį labai svarbu kuo ilgiau išsaugoti savyje.

Žinoma, spektaklio pradžia gana ilgai verčia kovoti, netgi priešintis reginiui scenoje - ir pernelyg stiprus M.Petipa stilistikos atminties poveikis, ir vykstančio veiksmo kasdieniškumas - matai save lyg veidrodyje (o ar dažnai patys sau patinkame?). Televizorius, kino kamera, stalas ir užstalės veiksmai...

Puikia idėjos talkininke M.S.Šimulynaitei tapo dailininkė, scenografijos ir kostiumų autorė Simona Biekšaitė. Stalas ir ant jo esančios lėkštės, žmogeliukų figūrėlės išauga iki “skraidančios” lėkštės, kurioje vyksta didžioji antrojo veiksmo dalis. Ir, pasirodo, visai nesvarbu, kad vietoj Snieguolių valso sukasi dainuojantys Angelai (šarminga intermedija), kovojantys su žiurkėmis, kad vietoj eglutės išauga lėkštė ir kad vietoj minios scenoje visą laiką matome kamerišką skaidrumą, kostiumų individualumą, tiesiog subtilią nūdienos romantiką.

Tad nusiimkit skrybėles, ponai! - Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre gimė dar viena talentinga Lietuvos choreografė.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"