Nenuilstančioji Birutė Mar bent porą kartų per metus padovanoja visuomenei mažą, užtai subtilaus skonio ir ilgam įsimenančią dovanėlę. Pernai prieš pat Naujuosius - kamerinis spektaklis “Laiškai iš niekur” - Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako ir Rainerio Marijos Rilkės laiškų bei poezijos motyvais. Šiemet, neilgtrukus po Velykų - “Jis ir ji”, pagal Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės susirašinėjimą, Biliūno kūrinius.
Rašytojų klubas prigužėjo pilnutėlis... pagyvenusių žmonių. Matyt, tų, kurie Biliūną skaitę ne pagal dabartinę apkarpytą mokyklinę programą, iš kurios viena “Dviračio šou” žvaigždė (ne “Dviratyje”, o per radiją!) siūlė grūsti lauk ir “kaimo grafomanę” Žemaitę.
Prieš šimtą metų
Birutės Mar spektaklis (scenarijus, režisūra) galėjo sudominti ir jaunimą. Nuostabioji ir graudžioji meilės istorija, nutikusi ne prieš kelis amžius Veronoje, o prieš šimtmetį Lietuvoje, kuri tada ir Lietuva nebeturėjo teisės vadintis, papasakota jautriai, pagaviai, disponuojant kukliausiomis priemonėmis, bet užsimojant gana plačiai - priminti ne tik liūdną meilės pasaką, bet ir mums nepažinų laiką, kurio geografija driekiasi nuo Anykščių, Šiaulių, Panevėžio iki Leipcigo, Ciuricho, Berlyno ir Zakopanės.
...Jono Biliūno vaidmeniui Birutė Mar pasikvietė Aleksą Kazanavičių, pataikydama, kaip sakoma, į dešimtuką. Trapaus, jautraus talento artistas. Jo skaidri akvarelinė vaidyba be regimų pastangų perkelia mus į laikus, kur buvo kitaip svajojama, kitaip mylima, o tuokiamasi - iki mirties. “Ar tamsta ištekėtum už tokio, kuris be skolų nieko neturi?” Biliūnas išties turėjo skolų, nes nuo ketvirtos klasės pats save išlaikė. Tad ne be liūdnoko humoro pridūrė: “Kas iš mudviejų pirmas mirs - likęs skolas abiejų išmokės”.
...Kai būsimasis rašytojas su “Žiburėlio” stipendija iškeliavo į garsingąjį Leipcigo universitetą, tarp Leipcigo ir Panevėžio ėmė skrajoti laiškeliai ir “postkertės” - kupini ilgesio, nerimo, žinių alkio iš Tėvynės. “Nejaugi ten pas jus nieko naujo neatsitinka, kad rašydama kokių naujienų nepapasakoji, tarytum visa Lietuva išmirusi...”
Po vestuvių. “Plaučių sloga”
Vestuves atšoko Julijos gimtuosiuose Degimuose. “Šiokie tokie pyragai iškepti iš vakaro” - nes santuoka su vargeta studentu ciciliku šeimos nedžiugino - nei davatkos sesers Onelės, nei šešių brolių ūkininkų. Tik geroji mamytė atkišusi 10 rublių pasogos ir ragaišį...
Metus nesimatę jaunavedžiai negalėjo atsikalbėti. Dvi savaites braidę Degimų apylinkėse, kelioms dienoms nuvažiavo pas Jono brolį į Anykščius. Vaizdingos Šventosios pakrantės, rasotos pievos, miškai... O po tų braidžiojimų, klajojimų - brolienės Severijos duonkepėje ant kopūstlapių kepti bulviniai blynai, apipilti išlydytu sviestu ir grietine.
...Grįžus į Panevėžį Julija pastebi, kad Jonas rytais kosti. Gydytojas randa “plaučių slogą”, t.y. tuberkuliozę. Pataria važiuoti į Šveicariją. Ir ima skrieti laiškeliai iš Ciuricho į Charkovą, kur Julija mokosi “ant dantistės”.
Jono laiškuose nieko gero. Temperatūra aukšta (39° C), o stipendija maža (25 rubliai). Už kambarį mokėti, už mokslą mokėti, už knygas mokėti - tad lieka pusalkanis. Jis rašo ir siunčia jai gražiausias eiles. “O kad tu čia būtum, mano numylėta!..” Ji, nerasdama žodžių, “kad pasakytų, kas yra širdy”, siunčia jam Šilerio eiles...
Biliūnas - ne tik poetas lyrikas, jautrus prozininkas, bet ir aštrios plunksnos publicistas. “Valdžia tik žiūri, kaip daugiau išplėšti turtų visokiais mokesčiais, kaip čia lengviau akis ir protą žmonėms apdumti. O sulig teisybės mokesčiai turėtų būti padalyti: kas turtingesnis, tas daugiau ir moka, nes jis daugiau naudojasi iš Viešpaties gerumo”.
Kaip čia neprisiminus to apgailėtino, per TV transliuoto Seimo posėdžio, kuriame buvo priiminėjamas progresinio mokesčio įstatymas. Seimūnai balsavo tris (!) kartus, kol priėmė sau palankų variantą.
Paskutinės dienos Zakopanėje
Julijai Zakopanės gydytojai pranešė: “Prašom atsiimti, ligonis tesės dešimt dienų ar dvi savaites daugių daugiausia...”
Randa jį į karstą panašiame kambarėlyje, visą šlapią, karščiuojantį. Iš paskutinių pinigų nusamdo kuklų jaukų namelį. Susiranda darbo, tad gali pagerinti ligoniui maistą. Ir - o stebuklas! - po poros mėnesių jis ima dirbti. Julijos liudijimu, Jonas tais paskutiniais mėnesiais parašęs daugiausia.
...Paskutinė diena - 1907-ųjų gruodžio 8-oji. Jonas švilpavo, dainavo. Pasišaukęs paprašė iškepti vakarienei bulvių, “kaip mamytė kepdavo Niūronyse”. O suvalgęs ir sakąs: “Ne tokios skanios...” Dar pasvajojo, kaip pavasarį grįšią į Lietuvą. Jis daug rašys, sutaupysią pinigų mažam nameliui pušyne. Ir stalą didelį nusipirks - kad geriau būtų rašyti.
Apie pusę penkių ryto Julija, miegojusi gretimame kambaryje, atsibudo nuo krentančio kūno bilstelėjimo...
Į Lietuvą pargabenti pinigų neturėjo. Sielvartavo, kad neatsirado protingo žmogaus, kuris būtų pataręs gydytis Anykščių pušynėliuose.
Trumputis kamerinis spektaklis baigiasi Jono Biliūno eilėmis testamentu: “Kad numirsiu - man pakaskit / Ant Šventosios upės kranto...” Vos 28 metus išgyvenęs rašytojas 46 metus išgulėjo svetimoje žemėje. Gimtinėn jo palaikai perkelti 1953-iaisiais.
Belieka apgailestauti, kad šis jaukus, liūdnas, tiek daug taurių jausmų žadinantis spektaklis suvaidintas tam visiškai nepritaikytoje erdvėje. Iš paskutinių eilių (kaip ir salės vidurio) matėsi tik artistų galvos. Minimalistinė scenografija, mizanscenos, negausios, bet iškalbingos detalės - tik nedaugelio arčiau sėdėjusiųjų privilegija. Su nostalgija prisiminiau koncertų salę “Piano.lt” Kėdainių gatvėje, kur prieš Naujuosius buvo perskaityti “Laiškai į niekur”...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
