Metęs rūkyti, gerti, metęs teatrą, televiziją, metęs šeimą, metęs užsienius, linksmybes bei banalybes link šešiasdešimtmečio orus ir niekam nesilankstantis sparčiai artėja vienas talentingiausių ir žymiausių lietuvių aktorių Romas Ramanauskas (deja, šiuo metu kai kam - nepažįstamasis). Jis kone nustemba, kai pavadini autsaideriu ir sakosi tik pasitraukęs iš minios.
“Esu išėjęs iš minios ir dainuoju savo partiją. Ar gali būti autsaideris didžiulis medis arba rožės krūmas, tiek pat ir kiparisas?.. Gal man ministro posto reikia būtinai, kuris primintų, koks kiaulė aš esąs?”
Tebūnie jo solo partijos - jūsų dėmesiui.
Solo vynui
Man lygiai tas pat, ar septyniolika, ar šešiasdešimt metų, ir tai ne vien tik literatūrinis sakinys. Prisimenu, artėjant trisdešimtmečiui atrodė - viskas, gyvenimo jau pabaiga, o dar niekas nesukurta, kai tie didieji lermontovai, kur imponavo, tokio amžiaus jau buvo genialius kūrinius parašę ir pasitraukę į Anapus. Nors dabar, kai pagalvoji, būta įdirbio, bet tada atrodė, kad tą dieną reikia taip trenksmingai pažymėti susikvietus draugus iš Rygos, Talino, Tbilisio ir Maskvos... Gal kaltas laikmetis, juk gimtadienis buvo dar viena gera proga berniukams pakilnoti taurę; tais laikais klestėjo meno aptarinėjimo bufetuose kultūra. Tada senatvė jau atrodė kone įvykęs faktas. Užtat šiemet neketinu nieko kviesti - kas prisimins, tas...
Solo pagundai
Komercinių pagundų buvo. Tiesa, buvo ir pasvarstymų: ai, kodėl tą vieną kartą imti ir nepameluoti?.. Kad ir kaip seneliai mus globojo, mokslinio komunizmo auklėjimas paliko savo daigelius. Truputį pameluoti, tik tą kartą, ko gi čia? Kaip “Tartiufe”, kurį vaidinau: mes nusikaltome slaptai, o nusidėti slaptai - nereiškia nusidėti... Kitaip sakant, kuo bloga moralė porinėmis ir neporinėmis dienomis? Po šių žodžių salė audringai ošdavo.
Anais laikais, kai partijos dar tik kūrėsi, ėjo į rinkimus, dažnokai kviesdavo vesti renginių, bet Negirdimojo (suprask: Dievo - red.) dėka išvengiau jų, nes užstalėje kur kas sunkiau būtų buvę atsispirti jų gundymams kultūros srityje. Manau, kad tais laikais galėjau ir paslysti. Uždirbti tokiu būdu pinigai gal būtų davę naujų batų porą, bet aš būčiau buvęs priverstas dalyvauti banalybėje, meluoti. Man smagiau matyti savo darbus, dėl kurių negėda. Nepakartojama rusų aktorė Ranevskaja kartą yra smagiai išsitarus: padaryti prastą filmą - tai tas pat, kas nusišikt į amžinybę. Atsisakinėjau, kiek galėjau, tačiau nedrįsčiau smerkti tų, kurie neatsilaikė, nes nemanau esąs už juos geresnis. Leisdamas sau apie tai galvoti, buvau toks pat kaip tie, kurie įklimpo.
Solo vienatvei
Iš tiesų kadaise, kai dar buvau “blatnas”, režisierė Irena Bučienė sakė, kad man pritiktų Balkanų vienuolynas, bet aš manau, kad perėjau pirminę atsiskyrimo būseną ir jau mokausi girdėti tylą pasaulio šurmuly. Tai nereiškia atsiribojimo, tai reiškia mokėjimą būti harmoningam ne atsiskyrus, ne tyloje, bet gatvėje, kavinėje - visur. Neparsiduodant ir nepameluojant. Nei menui, nei savo artimam. Ir didieji protai šito moko. Mane žavi Rytų išminčių žaidybinis žavesys. Neprisirišk, sako, dabar, kai tu mane skaitai, netikėk, tu daugiau gali, neprisirišk prie nieko. Jei neatsiriboji nuo minčių, užgriūna prarastų malonumų kančios, įtampa ateities; kai susitapatini su mintimis ir kūnu, tampi toks bėdulis, vien tik bėdoje. Nėra kito varianto - vien atsiriboti, su ironija žiūrėti į save ir pasijuokti...
Solo meilei
Meilė Negirdimajam (ne chrestomatiškajam “dėdžiui” danguje, bet pirmiausia gyvenimo gražumui) - visų pradžių pradžia. Anksčiau buvome pripratę, kad tikėjimas - “babunių” ritualas, bet kai pradedi skverbtis per tiesas, per jų ženklus, imi atrasti Negirdimąjį savyje. Argi ne tokia yra gyvenimo prasmė - tikėjimą surasti? Imk gyvenimo gražumui meilę ir budėk, visos tikybos tą patį sako: būk pasirengęs. Aišku, mes jau apgadinti civilizacijos, tad mums ir žemiškoji meilė nepamaišytų. Ypač Tigro metais nepakenktų, jei iš mersedeso prabangiai kailiniuota išliptų Ji. Nieko baisaus, jei net labai turtinga, - juk esu vienišas ir laukiantis... (Juokiasi.)
Solo pavydui
Nepavydėdavau kolegoms nei talento, nei turto, nei moterų, nei vaidmenų. Vienintelis dalykas, ko pavydėdavau kolegoms, - sezono laisvės. Tai reiškia, galimybės pabėgti iš simpatiškojo mūsų krašto keturiems mėnesiams (laikas nuo spalio iki kovo labai liūdnas Lietuvoje) su savu malūnsparniu ar lėktuviuku (kokį Travolta turi) į savo mažytę salą prie Bahamų, kur koralų rifai, o paskui, kai būtum iki graudulio išsiilgęs, prieš Velykas parlėktumei namo. Realiai pagalvodavau, kad šitas man nekenktų. Dar būtų neprošal, jeigu šalia sėdėtų elegantiška sekretorė ir fiksuotų genialias mintis; būtų dar geriau, kad būtų daili ir jas paskatintų... Juokas juoku, labai džiaugiausi, kai galėjau kelis kartus pietuose (Turkijoje, Egipte, Italijoje) tuo liūdnu Lietuvos laiku pabūti.
Solo pauzei
Nemeluoju, neblefuoju, nieko nepardavinėju. Kiek reikia pinigų, tiek ir turiu. Kiek turiu, tiek ir gana. Su savo kukliais poreikiais, kai sugebu versačę turguje gauti tik už litą, man pakanka. Tai net įdomiau: ieškodamas gali patirti atradimo džiaugsmą. Koks įdomumas, kai tau pristato viską į namus? Įrašinėju knygas silpnaregiams, kai kada pasifilmuoju, štai neseniai pas režisierių Algimantą Puipą vėl suvaidinau mažą elegantišką epizodą ir man dėl jo negėda. Susitikimai su žiūrovais, skaitymai - juk tai irgi teatras. Dviejų žmonių pokalbis - teatras taip pat. Nebeišgyvenu dėl pauzių. Kai didžiojo F.Felinio klausdavo, ką jis veikė paskutinius penkerius metus, tikėjosi atsakymo: oi, kaip jis plušėjęs, kaip nemigęs naktimis, kaip kankinęsis ir kūręs, o jis ramiai sakydavo stovėjęs gatvėje. Nes gyvenime, sakė jis, kur kas gražiau negu kine.
Romo ritualai
Kaip iš gero elgesio berniukų vadovėlio: 7 val. kėlimasis, mankšta, jei šalta, krosnies užkūrimas, 8 ar 10 val. knygų silpnaregiams įrašai, biblioteka, kompiuteris, paštas... Kelios valandos per savaitę Užupio gimnazijoje, ten jis dėsto dramą. Vakare - vėl krosnies kūrimas, išmintingos knygos arba biografijos, arba kelintąkart skaitomas pamėgtas romanas. Greičiausiai tarp jų būna ir Romeno Gari (Romain Gary), nes Romas, galima sakyti, daugiausia nusipelnė, kad šiam prancūzų rašytojui Vilniuje yra paminklas. Kiekvieną sekmadienį po sporto klubo - pas motiną pietų.
Paskutinį kartą spektaklį matė teatre prieš gerą penkmetį. Tai buvo jaunų žmonių vaidinimas, neilgas, kantrybės pakako. Paskui ištverdavęs ne daugiau kaip po vieną veiksmą. Sako, išeidavęs suglumintas ne meno, bet sensacijų paieškos. Jam nepriimtinas teatras, siekiantis “pagerinti” Šekspyrą, Čechovą ar Servantesą.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
