Netikėti kadrai Brazauskų muziejui

Savaitgalį vykusiame Brazauskų namų-muziejaus atidaryme Kaišiadoryse tarp artimiausių prezidento Algirdo Brazausko žmonių, be dukters Laimos Mertinienės šeimos (Audronė Usonienė buvo išvykusi į konferenciją), našlės Kristinos Brazauskienės, dalyvavo ir brolis Gerardas su žmona Dalija. Savo dukterėčioms ir brolio našlei jis atvežė paties išsukto medaus, o muziejui - nuotraukų.

G.Brazausko medus ypatingas ir, galima sakyti, simboliškas, dar iš tėvo Kazimiero Brazausko avilių. Iš devynių avilių išliko septyni, o dabar jų net padaugėjo - medų G.Brazauskui neša net trylika bičių šeimų.

Diduma nuotraukų, išskyrus brolių vaikystės momentus, darytos paties Gerardo. Jos vertė aikčioti L.Mertinienę - net jai lig šiol buvo nematytos.

„Likimas lėmė, kad aš čia tapau vyriausias, - pasakoja G.Brazauskas. - jau tėvų nebėra, jau Algirdas išėjo Anapilin ir man tenka pasidalyti tais prisiminimais.

1957-1958 metais tėvai nutarė statytis savo namą. Iki tol mes gyvenome Maironio gatvėje. Kai tėvai gavo sklypą, J.Biliūno gatvės dar nebuvo, gal tik vienas kitas buvo susirentę būstus kaimynystėje. Traukinius dar tada varė anglimis. Algirdas padarė projektą, muziejuje yra jo brėžinys. Iš ko statyt, galvojom: medinį, plytinį? Brangu. Aš tuo metu dirbau gelžbetonio pramonėje, pasiūliau statyti iš anglies šlako. Tuo metu Kaišiadoryse jo buvo pakankamai, prieš stotį šitoj pusėj geležinkelio buvo toks sąvartynas. Suvežiau tą šlaką, padariau blokeliui formą, receptą (cementas, šlakas ir kalkės), pasamdėme vieną žmogų ir darbas prasidėjo. Pamatai jau buvo išlieti, išbetonuoti, tad blokelius darydavom ant jų. Dienos norma - blokelių tiek, kad būtų užkloti pamatai. Per kelis mėnesius jų buvo tiek prigaminta, kad galėjome imtis sienų. Mes jau turėjome savo darbus: Algirdas Kaune, aš Vilniuje, čia dirbome tik priešokiais, tėvas pats vadovaudavo. Paskutinis mano darbas buvo pakloti linoleumą. Gerai atsimenu, pats išklojau ir 1960 metais čia visa šeima šventėme Kalėdas“.

Netoli Brazauskų namo vietos yra dar vienas namas, statytas pagal Gerardo technologiją. Prieš penkiolika metų ketindami jį nebrangiai nusipirkti Virginija ir Povilas Gumbiai buvo susitikę su K.Brazausku ir domėjosi gyvenimo tarp tokių sienų sąlygomis. Jiems įsiminė viena detalė: juos dominusio namo statytojas buvo turtingesnis ir padaręs betono perdangą, o K.Brazauskas sakė pasitenkinęs medine. Moteris svarstė, kad greičiausiai šlakas yra kaltas dėl namie tvyrančios drėgmės, ir stebėjosi, kad Brazauskų name to niekad nepajutusi, - gal dėl pertvarkų, kurios čia vyko, gal dėl nuolydžio, kuriame išlieti Brazauskų namų pamatai.

Kad Brazauskų namai buvo tobulinami, patvirtino sūnus Gerardas. Kapitalinis remontas atliktas po tėvo mirties 1997 metais: „Jis paliko šitą turtą mums pusiau su Algirdu, bet anksčiau buvo išsitaręs, kad būtų gerai namo neparduoti, nes gal bus galima įrengti Algirdo ar šeimos muziejų. Iš pradžių galvojau, kad čia apsigyvensiu, bet labai džiaugiuosi, kad nuomonę pakeičiau, kad jis dabar yra toks ir kad jame bus Algirdo ir Brazauskų šeimos muziejus“.