1 nuotr.Eidamas 93–iuosius metus lapkričio 5 d. mirė Rašytojų sąjungos narys, literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Vitas Areška, praneša Lietuvos rašytojų sąjunga.
V. Areška gimė 1927 m. sausio 6 d. Zyboliuose, Rokiškio rajone. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, beveik du dešimtmečius (1952–1971 m.) jame dėstė, buvo Lietuvių ir užsienio literatūrų katedros vedėjas (1959–1963 m.), Filologijos fakulteto dekanas (1968–1971 m.). Nuo 1971 m. iki 1991 m. (su pertraukomis) – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, nuo 1987 m. – profesorius, habilituotas daktaras. 1971–1993 m. dėstė Vilniaus universitete. 1981–1992 m. – tęstinio leidinio „Literatūra“ atsakingasis redaktorius, vienas iš sudarytojų.
Pirmieji V. Areškos kritiniai straipsniai periodikoje pasirodė jau 1960 metais. Iš viso kultūrinėje spaudoje paskelbė kelis šimtus straipsnių ir recenzijų apie amžininkų kūrybą.
V. Areška išleido šias literatūros kritikos knygas: „Tradicija ir ieškojimai“ (1973), „Lietuvių tarybinė lyrika“ (1983); monografijas: apie Salomėją Nėrį (1974), Teofilį Tilvytį (1977), Eduardą Mieželaitį (1984); prisiminimų knygą – „Kumelė vardu Emilija“ (2007). Sudarė knygas: „Knygų amžininkas literatūroje“ (1988), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994).
Nuo 1971 m. V. Areška – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jis buvo ir buvo Rašytojų sąjungos valdybos narys, Literatūros mokslo ir kritikos komisijos narys, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros, mokslo ir švietimo centro tarybos narys, leidyklų „Vaga“ ir „Šviesa“ redakcinių komisijų narys.
Eugenijus Matuzevičius, rekomenduodamas V. Arešką priimti į Rašytojų sąjungą, pabrėžė, kad „jis rašydavo probleminius straipsnius, recenzijas, keldavo aktualius šių dienų literatūros klausimus. Jo straipsniai visados pasižymi aktyviu požiūriu į literatūrinius reiškinius, nuoširdžiu noru šių dienų akimis matyti ir suvokti literatūrinį procesą, atskirų rašytojų individualybes“.
Pasak Rašytojų sąjungos, toks V. Areška išliko iki gyvenimo pabaigos.
