Kur dingo vyrai? Kur dingo kariai, kur dingo herojai? Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau ima dominuoti moterys. Šiandien jos labiau išsilavinusios už vyrus, lengviau įveikia stresą, skirtingai negu vyrai, gali vienu metu susikoncentruoti į kelis dalykus, todėl per vienodą laiką nudirba daugiau darbo negu pastarieji.
Dauguma šiuolaikinių darbų reikalauja ne fizinės, o intelektinės jėgos, gebėjimo įveikti stresą, gerų bendravimo įgūdžių, galbūt todėl, paskelbus darbo skelbimą, iš keturiasdešimties kandidatų užimti siūlomas pareigas apytikriai tik kokie septyni būna vyrai.
Net mokslo populiarinimo žurnalai rašo, jog ilgainiui vyrai išnyks. Atseit kažkoks (nesu mokslininkas, todėl nežinau koks) vyriškas genas yra silpnesnis negu atitinkamas moteriškas, todėl mergaičių gimsta vis daugiau ir daugiau. Bet, ačiū Dievui, vyrų dar yra. Ir jų dar nereikia ieškoti su žiburiu. Greičiau atvirkščiai. Ta saujelė vyriškų vyrų patys šviečia kaip žiburiai ir stipriai laiko gerokai daugiau negu tik vieną trobos kampą.
Nuo tokio konteksto labai tinka pradėti kalbą apie naująją poeto Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą „Ryšys su vadaviete“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Naujoji knyga užbaigia trilogiją, kurią poetas pradėjo rašyti prieš keletą metų ir kuriai, be jau minėtos naujausios knygos, priklauso tos pačios leidyklos 2008-aisiais išleista knyga „Laužiu antspaudą“ (poetui pelniusi „Poezijos pavasario“ laureato titulą) bei 2010-aisiais išleista knyga „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. „Ryšys su vadaviete“, be abejonės, yra, gali būti ir turi būti suvokiama kaip atskira knyga, bet drauge ji yra ir baigiamoji trilogijos dalis, suteikianti ankstesnėms knygoms visiškai naujų atspalvių bei dominančių. Knygos redaktorius poetas Aidas Marčėnas, mėgindamas apibrėžti trijų minėtų knygų ryšį, klausia, kaip jas būtų galima vadinti: „Tautinė Dieviškoji komedija? Velniškoji tragedija? Ar tiesiog dar viena bręstanti, besivystanti, pagreitį įgaunanti tikrą poeziją visada lydinti Žmogiškoji drama“. Aš vis dėlto tris paskutines R.Stankevičiaus knygas būčiau labiau linkęs sieti ne su Dantės „Dieviškąja komedija“, o su Vergilijaus „Eneida“ (tą supratau tik skaitydamas naujausią knygą). Su labai vyrišku, herojiniu epu, kurio veikėjai kariai grumiasi ne tik šiapusybės karuose, bet keliauja ir į mirusiųjų slėnį, semiasi jėgos iš legendinių pirmtakų.
Taip, Rimvydas parašė epą. XXI amžiaus pradžios herojinį epą - žmogaus, gyvenančio ant tūkstančių metų kultūros griuvėsių ir žiedų, žmogaus, susigrūmusio su vis labiau materialėjančiu pasauliu, ieškančio pirmapradės, nemirtingos energijos, visa verčiančios griuvėsiais ir vėl prikeliančios iš nebūties, žmogaus vilko, žmogaus kario, žmogaus angelo, žmogaus poeto, kuriančio pasaulį ne iš plytų ir cemento, o iš žodžių ir kraujo. Pradėjęs šį epinį karą nuo laužavietės (Valhalos ar skaistyklos - vadinkit kaip kam patogiau), kurioje eilėraščių subjektas stovėjo ir liepsnojo drauge su Georgu Trakliu, mirštančiais, išprotėjusiais, laiminčiais ir pralaiminčiais Napoleono armijos, I ir II pasaulinių karų kariais, su savo mirusiais draugais, vėliau su demonais, užkalbėtomis dvasiomis, šventaisiais ir prakeiktaisiais, keisdamas kūnus lyg uniformas, „brukdamas priešui durtuvą tarp šonkaulių“, jis galiausiai liko vienas. Vienas - be jokių tarpininkų, be priedangų, be apsauginių lukštų. Nors dar kažkur giliai - uniformų kūnų ir paukščiais prikimštų karstų apkasuose, karščiausiose fronto linijose, tačiau turintis tiesioginį ryšį su vadaviete, anapusybe, Dievu. Apkvaitęs nuo kovos ir kraujo, labai pasikeitęs (palyginti su tuo, koks buvo kovos pradžioje) dėl patirtų baisybių, bet primenantis sau, mums ir kariuomenės Vadui: „esu velniškai geras, bet vis dar Tavo kareivis, Viešpatie“.
Sveikinant naująją R.Stankevičiaus knygą ir apmąstant visą šio poeto parašytą trilogiją, šiame vyriškumą prarandančiame ir vis labiau moteriškėjančiame pasaulyje taip ir norisi sušukti Homero žodžiais: „Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandas ėjusį drąsiai“.
