Nepriklausomybės kolekcija Sūduvoje

Signataro keliais

Vilkaviškio rajonas turi vieną Nepriklausomybės Akto signatarą - Joną Basanavičių. Anot istorikės, muziejus J.Basanavičiaus šaknimis giliau domėtis pradėjo po 1988 m. Vilkaviškio r. tuomet dar gyveno signataro brolio Vinco vaikai, anūkai.

„Buvusiai mūsų muziejaus direktorei Gabrielei Karalienei dar pavyko pabendrauti su signataro brolio dukterimi Konstancija Basanavičiūte-Šmulkstiene. Akyse nykstančioje signataro tėviškėje ji gyveno iki 1984 metų. Iki gyveno pabaigos Kosnstancija nugyveno pas sesers dukterį Mažeikienę Pūstapėdžių kaime. Moterys muziejui papasakojo apie dėdę daug jautrių istorijų, padovanojo albumą su nuotraukomis. Konstancija mirė 1994 metais, o jos sesuo Anelė Basanavičiūtė-Lenkaitienė - 1998 metais. Basanavičių giminės tradicijų ir atminties saugotoja liko Anelės duktė Teresė, gyvenusi Gudkaimyje. Signatarui priklausančių asmeninių daiktų giminaitės neturėjo, bet paliko autentiškų prisiminimų apie signatarą bei Basanavičių šeimos liniją. To niekas kitas nėra užrašęs", - džiaugiasi muziejininkė.

Nedaugelio krašto muziejų fonduose rastume 1918 m. „Lietuvos aido" 22 numerį, su jame išspausdintu Nepriklausomybės Aktu. Vilkaviškio muziejus jį turi ir ypatingomis progomis parodo lankytojams. Šį numerį muziejui padovanojo su J.Basanavičiumi Lietuvių mokslų draugijos bibliotekoje dirbęs tuomet dar Vilniaus mokytojų seminarijos studentas Pranas Razmukas. „Lietuvos aido" numerį su Nepriklausomybės paskelbimo dokumentu vokiečiai buvo įsakę sunaikinti, bet bibliotekos darbuotojams kelis pavyko išnešti ir išsaugoti.

„P.Razmukas iki 1990-ųjų daugelį daiktų saugojo savo bute, o paskui perdavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Yra tekę jo klausyti ir bendrauti. Ir tai, kad gana retas dokumentas atkeliavo į Vilkaviškį daug ką sako", - džiaugės Vilkaviškio muziejaus fondų saugotoja. Muziejus vertingą 1918 metų relikviją - visą 1918 metų „Lietuvos aido" komplektą. Bet jame trūksta pagrindinio, 22, numerio, kuriame buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas. 1993 m. komplektą muziejui perdavė Jonas Brundza, gyvenęs Igliškėlių kaime, Marijampolės rajone.

Vilkaviškio muziejaus fonduose ne vien tik rašytiniai dokumentai apie kraštietį Nepriklausomybės patriarchą. „Labai džiaugiamės turėdami J.Basanavičiui priklausiusių daiktų. Turime skrybėlę, kurią jis nusipirko keliaudamas po Europą. Turime iš Amerikos parsivežtą ženklą, patvirtinantį, kad 1912 m. jis dalyvavo Bostone vykusioje lietuvių konferencijoje. Turime signataro marškinių apykaklę. Net suadytas, nuskalbtas, bet kaip tikro suvalkiečio neišmestas ir išsaugotas, jo dėvėtas kojines turime", - džiaugėsi Vilkaviškio muziejaus Nepriklausomybės kolekcijos saugotoja.

Istorikė mini sukauptą turtingą J.Basanavičiaus biblioteką. Čia brošiūros, knygos, laikraščiai, kuriuose signataras spausdino savo straipsnius. Be to, šiame skyriuje kaupiama visa, kas apie J.Basanavičių spausdinama knygose ir periodiniuose leidiniuose mūsų dienomis. Muziejaus fondo lentynose sukaupta autentiškų dokumentų, projektų, maketų, įgyvendintų ir neįgyvendintų, Vilkaviškyje statant J.Basanavičiaus paminklą.

„Muziejininkas turi jausti gyvenimo pulsą. Tą pulsą jautė ir mums perdavė ilgametė mūsų muziejaus vadovė G.Karalienė. 1988-1991 m., kylant atgimimo bangai, muziejus taip pat jai pasidavė. Tuo metu muziejininkai, pagalbininkai lankė vyresnius žmones ir kalbėjosi, kokį jų tėvai prisimena J.Basanavičių. Bartninkų krašte pavyko rasti žmonių, kuriuos J. Basanavičius buvo gydęs, vaistus skyręs. Pas mus tie pasakojimai yra užrašyti ir saugomi", - pasakojo muziejininkė.

Trispalvės su istorija

„Savo fonduose turime surinkę vilkaviškiečių prisiminimų, kaip tarpukariu buvo švenčiama Vasario 16-oji. Labai džiaugiamės, kad mums pasisekė gauti dvi tautines vėliavas iš Nepriklausomybės gimimo laikų. Vieną padovanojo vilkaviškietis Juozas Matijošaitis, dirbęs vairuotoju mūsų muziejuje. Trispalvė nuo okupacijos pradžios iki 1980 m. buvo saugoma Matijošaičių sodyboje Užbalių kaime (Vilkaviškio r.) tarp dvigubų durų. Einant melioracijai, tėvai turėjo nugriauti sodybą. Trispalvę saugoti jie perdavė sūnui. Labai graži, tvarkinga vėliava. Ši, nepriklausomybės dvasią sauganti, relikvija viešai buvo pristatyta per 1988 m. Sąjūdžio mitingą", - pasakojo E.Rupeikienė.

Kita Trispalvė į muziejų pateko po ilgos kelionės per pusę pasaulio. Vėliava tarpukario laikais būdavo iškeliama ant Vilkaviškio geležinkelio stoties. Artėjant istorinėms permainoms, stoties darbuotojas Pranas Jankauskas Trispalvę paslėpė, o 1944 m., traukdamasis su šeima į Vokietiją, paskui į Ameriką, ją vežėsi su savim. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, P.Jankauskas pažįstamos Birutės Kemėžatės paprašė Trispalvę sugrąžinti Vilkaviškiui. Lietuvė susisiekė su tuometiniu Geležinkelio stoties viršininku Antanu Stoškumi, o jis vėliavą perdavė muziejui.

Istorikė E.Rupeikienė tikisi, kad muziejų pasieks dar viena Nepriklausomybės pradžios amžininkė. Trispalvė, išsaugota Sausininkų kaime gyvenusių ir žuvusių partizanų brolių Plečkaičių šeimoje. Niūrų sovietmetį vėliava pergyveno įsukta į siūlų kamuolį.