Nepaisant pasaulyje vykstančių kataklizmų, likimų katilai nenustojo virę

Knygoje - 15 novelių. R. Rehnstedt pasakoja, kad istorijų herojai atsirado iš kasdienio gyvenimo pastebėjimų, praeities nuotrupų ar tiesiog į galvą šovusios minties.

„Štai nuėjau į žuvies parduotuvę ir ten sutikta moteris įkvėpė sukurti novelės veikėją, nors jos nepažinojau, net mačiusi nebuvau, bet per akimirką sugalvojau ir jos biografiją, ir likimą. Taip atsirado novelė „Kas galėjo pagalvoti? Bet kas! Gerokai peržengus du tūkstantuosius".

Dar porą novelių iš septyniasdešimtųjų - „Rolandas - Vilniaus hipis" ir „Inesa - universiteto studentė" - įkvėpė mano tėčio ir jo draugų laiškai, parašyti per dvejus tarnybos armijoje metus. Juos radau po tėčio mirties, prisiminiau ir jo pasakojimus. Tėtis buvo Vilniaus hipis, sovietmečiu milicininkai jį pagavę nuskusdavo plikai, sumušdavo ir paleisdavo. Tada jis vėl atsiaugindavo ilgus plaukus ir vėl siausdavo sostinės gatvėse", - pasakoja rašytoja ir priduria, kad kartais istorijos neturi jokio atitikmens gyvenime, jos tiesiog gimsta savaime. Viena tokių - apie motiną, kuri liguistai mylėjo savo dukrą.

Valdovas - likimas ar žmogus?

Dauguma knygos „Likimų katilai" novelių herojų gyvena skirtingu laikmečiu, skirtingose vietose. Tačiau visas istorijas vienija likimas, tarsi ant siūlo suvėręs visas 15 novelių.

„Norėčiau, kad gyvenimą bent jau per pusę rašytume drauge su likimu, tačiau manau, kad jis valdo didžiąją mūsų gyvenimų dalį, o nuo žmogaus priklauso gal tik penktadalis. Iš savo patirties matau, kad galima stengtis, verstis per galvą, bet galiausiai viskas vis tiek susidėlioja taip, kaip buvo numatyta", - įsitikinusi debiutinę knygą pristatanti R. Renhstedt.

Dešimtmetį Švedijoje gyvenanti moteris pasakoja, kad ir tai galima pavadinti likimu ar (ne)tyčia susidėliojusių įvykių seka. Mat į Švediją R. Renhstedt prieš 25 metus pirmą kartą nuvedė meilė popmuzikos grupei „Roxette". Pati autorė juokauja: jeigu labiau būtų patikę „Rammstein", galbūt dabar namais vadintų Vokietiją.

Autorė sutiko pasidalyti savo mokytojos Violetos Urbanavičienės įspūdžiu, perskaičius debiutinę buvusios mokinės knygą: ,,Šiuo metu mažai kas nori rašyti noveles, kurios reikalauja tam tikrų žanrinių dalykų: konkretaus pasakojimo, netikėtos išvados. Daug lengviau su esė, - rašai be įsipareigojimo įsprausti mintį į Prokrusto lovą. O Tu drąsiai tai darai.

Labai patiko kai kurios netikėtos įžvalgos, metaforos, dėmesys detalei, regis, paprastai, bet intriguojančiai ,,iškrapštytam" vidiniam demonui. Kai kurios novelės dvelkia lengva erotika kaip švelnūs, bet jaudinantys kvepalai. Nekyla įspūdžio, kad tai pradedantis kūrėjas: nėra jaunatviško maksimalizmo, perlenkimo, ieškojimo, kuris seniai atrastas kitų ir niekur neveda. Tai tarsi subrandintas vynas. Labai patiko knygos struktūra, ranka rašyti pavadinimai, o jau iliustracijos - ypatingos".

Knygos puslapiuose nugulė ne vien tekstas

Knygos „Likimų katilai" viršelį ir vidinius puslapius puošia dailininkės Živilės Kairytės iliustracijos. Kaip pati dailininkė sako, novelės yra emociškai tokios pagavios, kad iliustracijų idėjos atėjo labai greitai.

„Renata yra knygos mama, o aš tik padėjau aprengti jos kūdikį. Džiugu, kad mūsų vizijos suderėjo, kad intuityviai abiem labiausiai norėjosi eskizinio iliustracijų stiliaus. Tarsi nesurežisuota, iki galo neišdailinta scena, o nuolat vykstantis gyvenimas. Eskizinis stilius puikiai perteikia kasdienybę, nuolatinę kaitą", - sako dailininkė.

Paklausta, ar tiki likimu, Ž. Kairytė šypsosi: gyvenime atsiranda daugiau prasmės, kai tiki, kad tam tikrus dalykus mūsų sielos jau atsineša. „Nuo mūsų pačių priklauso, ką pasirinksime - galime kartoti tą patį scenarijų, kurį jau esame kažkada nugyvenę, bet galime jį keisti, ir tai reiškia, kad išmokome mums skirtą pamoką", - įsitikinusi viršelį ir 7 iliustracijas knygai „Likimų katilai" sukūrusi dailininkė.

Gegužės 16 d. 18 val. Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, vyks knygos „Likimų katilai" pristatymas. Dalyvaus autorė R. Rehnstedt, iliustratorė Ž. Kairytė ir knygos redaktorė Jurga Marcinkevičiūtė.