1 nuotr.Ši daina turi bene daugiausia teksto variantų. Žmonės, pamėgę romansui būdingą melodiją, ne tik dainuodavo, o ir mielai keisdavo žodžių tvarką ar tiesiog surasdavo kitus poetinius atitikmenis.
Tekstai, turintys liaudies dainų stilistikos elementų, gražiai primenantys kaimo gyvenimo realijas, viliojo tautiečius ne tik malonia romantine gaida, o ir tapdavo patraukliu kviesliu į kūrybos procesą.
Žmonėms apskritai niekada nestinga kūrybinio įkvėpimo, todėl neretai vietoje žodžio pušys atsiranda beržai, vietoje tarinio neraminki - atsiranda nekankinki...
Taigi, tokių žodinių pervartų yra patyrusi populiari ir tautoje mėgstama daina „Mano namas vijokliais apaugęs". Karo metų sumaištyje atsiradusi poetiškai raiški ir melodinga daina keliavo per visą mūsų kraštą.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyne suradome bene dažniausiai girdimą kūrinio variantą:
Mano namas vijokliais apaugęs,
Mano namas pušų šlamesy.
Oi, sugrįžk, kur dingai mielas drauge,
Nuraminki mane ilgesy.
Ilgesy ilgesy, nekankinki,
Nedraskyki senųjų žaizdų
Ir širdies širdimi nevadinki,
Ir nesiūlyki meilės nuodų.
Mes žiūrėjom į medžių viršūnes,
Abu laukėm gražuolės nakties.
O tai buvo žvaigždutė klajūnė,
Kuri mudviem daugiau nebešvies.
Į jos plaukus žiedai įsipynę,
Sidabriniai, auksiniai žiedai.
Na, tai kas, kad trobelė medinė
Apkaišyta vijoklių žiedais.
Na, tai kas, kad trobelė medinė
Apkaišyta vijoklių žiedais
Na, tai kas, kad aš jauną mergaitę
Pamylėjau tyliais vakarais.
Garsus lietuvių tautosakininkas, tekstologas, ilgametis Dainyno skyriaus vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras Konstantas Algirdas Aleksynas (1936 - 2025), rašęs apie šios dainos istoriją, yra padaręs išvadą, jog jos vaizdiniai tik primena poeto Kazio Bradūno eilėraščio motyvus, bet nežinomų teksto tobulintojų dėka yra gerokai nutolusi nuo pirmapradžio kūrinio. Ar tikrai?
Kaip minėjau, ši daina tautosakos archyvuose turi begalę variantų, ir vis dėlto galėtume tvirtinti, jog pirmąjį ir bene svarbiausią postūmį populiariai melodijai bus davęs būtent Kazio Bradūno (1917.02.11- 2009.02.09) eilėraštis „Vienumoje".
Jis buvo paskelbtas dienraštyje „Naujoji Lietuva" 1941 metų lapkričio 9-ąją dieną. Posmai labai artimi dainingosios lyrikos tradicijai. Paskaitykime (kalba netaisyta):
Mano langą vijokliai apaugę,
Mano namas miškų šlamesyj...
Kur dingai? O sugrįžk, mano drauge,
Suieškoki man ją ilgesyj.
Į jos plaukus žiedai įsipynę
Ąžuolynų ūksmingų gelmės;
Čia, kai geso žara vakarinė,
Mudu klausėme girių giesmės.
Ir žiūrėjom į medžių viršūnes;
Mudu laukėm gražuolės nakties,
O ji buvo žvaigždelė klajūnė,
Kuri man niekada gal nešvies?..
Jai vainiką žolynų nupynęs,
Vėl šaukiu slaptinguoju vardu.
Kas, kad mano trobelė laukinė
Pribarstyta vijoklio žiedų...
Tą Kazio Bradūno eilėraštį raudonieji užkariautojai, K.A.Aleksyno žodžiais tariant, buvo sunaikinę ar nugrūdę į mirtingiesiems sunkiai prieinamus specfondus...
Beje, poeto žmona garsiajai liaudies dainininkei Veronikai Povilionienei yra tvirtinusi, jog būtent Kazio Bradūno eilėraštis tapo pirmapradžiu pagrindu šiai populiariai dainai.
Pacituotas poeto eilėraštis, keliaudamas iš lūpų į lūpas, nuolat kito - pasipildydavo naujais žodeliais, paralelizmais ar epitetais. Tų kūrėjų ir teksto tobulintojų vardų šiandien niekas nežino.
Bet pirmąjį impulsą dainos skrydžiui suteikė būtent poeto Kazio Bradūno eilėraštis...
