Stasys Žlibinas yra išleidęs dvi savo poezijos bei dainų rinktines - 1984 metais „Kur tas kelelis" ir 2016 metais - „Tu mums viena". Pirmąjį jo leidinį poetas Marcelijus Martinaitis palydėjo tokiais žodžiais: „Knygos autorius - populiarus dainų tekstų kūrėjas. Jo kūryba pasižymi dainingumu, liaudiškumu, temų įvairove. Šioje knygoje atrinkti dainų tekstai gali būti interpretuojami kaip savarankiški lyriniai eilėraščiai".
Toks aukštas žinomo mūsų poezijos meistro įvertinimas, skirtas Stasiui Žlibinui, ne atsitiktinis. Nesuklystume teigdami, jog S.Žlibinas yra vienas solidžiausių lietuviškos dainos kūrėjų. Jo tekstams melodijas pritaikė daugiau nei keturiasdešimt kompozitorių, parašiusių tūkstantį melodingų dainų. Įspūdinga ir kompozitorių plejada: Balys Dvarionas, Eduardas Balsys, Vytautas Juozapaitis, Algimantas Raudonikis, Mikalojus Novikas, Mikas Vaitkevičius bei kiti.
Respublikiniuose dainų konkursuose Stasys Žlibinas yra laimėjęs per keturiasdešimt premijų. Jam skirtos septynios kompozitoriaus Stasio Šimkaus premijos. Už lietuviškos dainos kūrybos sklaidą Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija apdovanojo jį Aukso žvaigžde. Jo eilėmis sukurtos dainos skamba Dainų šventėse, „Dainų dainelės" konkursuose.
S.Žlibino tekstais sukurta per tūkstantis dainų. „Ne veltui visas gyvenimas skirtas dainai,- yra prisipažinęs autorius.- O įkvėpimą ir toliau man paukščiai neša ant savo sparnų, jis švysteli jūros vilny, rudens voratinklio gijoje, žuvėdros klyktelėjime bemiegę naktį"...
Visų jo dainų neišvardinsime. Prisiminkime bent populiariausių melodijų pavadinimus: „Reikėjo berniukams", „Mėlynakė Rasa", „Gromatėlę parašiau", „Atsiliepk dainoj". Bet šiandien stabtelėsime prie vienos, bene populiariausios dainos „Kur tas kelelis". Tarsi liaudiška daina ji skamba ir pageidavimų koncertuose, ir užstalėse. Prisiminkime dainos žodžius:
Pilki keleliai dulka -
Pilki keliai...
Prie jų berželių pulkas-
Žali beržai.
Oi, kaip aš pasiilgau,
Močiut, tavęs!
Kur tas kelelis ilgas
Mane nuves?
Tai rausta putinėliai,
Tai putinai...
Tai laukia motinėlė
Seniai seniai.
Oi, kaip aš pasiilgau,
Močiut, tavęs!
Kur tas kelelis ilgas
Mane nuves?
Skubėkit, vieškelėliai,
Laukais toli...
Šlamėkit motinėlei,
Beržai žali!
Oi, kaip aš pasiilgau,
Močiut, tavęs!
Jau greit kelelis ilgas
Namo parves.
Keli žodžiai apie Stasį Žlibiną. Gimė jis Rietave (1936.07.02), yra šio miesto garbės pilietis. Jo vaikystės baigtis buvo dramatiška. Kai jis sulaukė keturiolikos metų, vienas po kito mirė ir tėvas, ir motina. Jį, našlaitį, bei jo šešerių metų sesutę globojo aštuoniasdešimtmetį peržengusi močiutė.
Stasys Žlibinas tvirtai kabinosi į gyvenimą. Baigęs lituanistines studijas Vilniaus universitete, dirbo kelių laikraščių redakcijose („Tiesa", „Literatūra ir menas", „Sportas"). Tris dešimtmečius vadovavo literatūros ir muzikos skyriui laikraščio „Kalba Vilnius" redakcijoje.
Pačiam autoriui labiausiai įsimintina daina yra pavadinimu „Laikui". Skaitytojai tikriausiai mena jo nuotaikingą dainą apie tai, „kad tu mano turtas, kad ne tu man, o aš tau sukurtas", ir, žinoma, smagų priedainį „Bus dar vasarų, / Bus dar žiemų, / Bet trumpės ir trumpės / Tos sekundės, / Šauks keliai / Dar mane iš namų, / Dar tikėjimas / Gundys ir gundys...