Suskaičiavau. Per pastarąjį dešimtmetį Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanoti 52 vyrai ir 13 moterų. Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanotųjų lytinė proporcija kiek kita: 82 vyrai ir 57 moterys. Gal ir liko kokia paklaida sumuojant, - bet iš esmės santykio ji nekeičia, o feministės, jei bus reikalas, persiskaičiuos. Juk šitie skaičiai - joms parankus ginklas keliant lyčių karus.
Lyčių proporcijos šių metų Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų šešetuke moterims turėtų suteikti paguodos - jame tik dvi vyriškos pavardės. Kaip jas pristatydama pastebėjo vertinimo komisijos pirmininkė profesorė Viktorija Daujotytė: atėjo toks išsilyginimo laikas. Skola grąžinta: pernai tarp Nacionalinės premijos laureatų buvo viena moteris.
Dar visai neseniai mes neskaičiavome, kiek rašytojų yra vyrų, kiek moterų yra tapytojų, kiek yra mokslininkių ir panašiai, bet dabar šiomis skaičiuotėmis žongliruojama be perstojo: ir Seime, ir Europos Parlamente, ir Ministrų kabinete siekiama jų balanso. Net akimirksnio šlovės dalybose. Regis, dėl to ir profesionalumas nebe taip svarbu. Prisimenama net, jog šališkumas, o ne moterų pasiekimai, bus lėmęs tokį menką jų apdovanojimų kraitį mokslo srityje per visą Nobelio premijos istoriją (nuo jų teikimo pradžios 1901 metais tik dvi moterys buvo ja įvertintos už ekonomikos, trys už fizikos ir t.t. pasiekimus), bet to nesiejama nei su istorine aplinka, nei su prigimtimi ar jos nulemtais vaidmenimis, nes šiandien, kaip mums teigia naujieji ideologai, biologinė prigimtis gali būti laisvai pasirenkama pagal kiekvieno norą ir vaizduotę. Ar ne jų pasėtą sėklą rodo toks feministės vaizdinys: vyrų viršenybę palaikančią sistemą griautų visiškas moterų ir vyrų supanašėjimas („jei moterų nebūtų galima atskirt nuo vyrų“).
Paradoksas ar ne: naujiesiems ideologams įgyvendinant belytės visuomenės projektą, lytys ima ir prasikala mene.
Ir kiekvienąsyk, kai ateina eilė „Oskarams“, iš Amerikos ataidi pasipiktinimas, kad vyrų daliai (be abejo, ir baltiesiems) premijų vis dar kliūva daugiau, kad jie vis dar neišstumiami iš smailės turtingiausių ir įtakingiausių sąraše. Pasirodo, net MeToo judėjimas šiame fronte, išskyrus niuksą nustumiant vieną kitą karjerą bebaigiantį mergišių, davė mažai naudos.
Pas mus toji skaičiuotės mada atslenka iš Vakarų, o sekėjai kaip sekėjai: perkeldami jos skiepus į lietuvišką tikrovę, vis dar besiskiriančią ne tik mentalitetu, bet ir ekonomine bei socialine galia, sykiais įgauna karikatūrizmo bruožų. Gana bus prisiminti vargte išvargtą MeToo sąmyšį, taip ir nesuradusį visuomenės palaikymo katalikiškam krašte. Kaip dabar matau jaunos entuziastės, norėjusios kaip užsienyje suteikti MeToo atspalvį kino festivaliui, fiasko - jos apgailėtinoms pastangoms globalizuotis su MeToo, salė teatsakė nejaukia tyla. Tokiais atvejais būna sunku pamiršti žmogaus ryšį su primatais, - būtent tokiomis minutėmis jie primena iš kur parėjęs pats žmogus (daug laiko nutekėjo, kol mūsų „žvaigždės“ sutartinai ėmė pamėgdžioti džiunglių garsus („vaau“)?
Lietuvoje daugiausiai viešos ir užkulisinės polemikos sulaukia literatūros premijos. Apgailestaujant, kad feminizmas Lietuvoje taip ir netapo politiniu prioritetu, kaltinama tebegaji patriarchalinė tradicija, vyriško proto sukurti vertinimo kriterijai, kurie ir esą lemiantys (jei jų paisoma), kad moterims apdovanojimų tenka mažiau. Tiesa, prieš kelerius metus „Auksinių scenos kryžių“ komisija išdrįso net neskirti premijos už geriausią moters vaidmenį, nes, jos nuomone, nebūta nė vienos vertos tokios garbės, bet užtat pati komisija dėl to buvo primušta prie kryžiaus. Juk vis tiek, sakyta, buvo galima surasti, kam tą premiją įduoti į rankas.
Pažiūrėkime, gal vertinimo komisijose - vieni vyrai arba jų diduma, kurie iš vyriško solidarumo linkę menkinti kitą lytį (norėjau sakyti „dailiąją“, bet šiandien kai kurioms šis pažyminys gali būti įžeidus). Nieko panašaus: skirstant pagrindines meno premijas, moterų netrūksta. Štai Nacionalinės premijos moters vadovaujamą komisiją sudaro penkios moterys ir šeši vyrai, Vyriausybinės premijos komisijoje - vyrų ir moterų yra po lygiai, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos vertinimo komisijoje iš 9 tik du vyriškos lyties atstovai... Maža to, treji metai pagret, kai Vyriausybės premijų rinktinė verstų kalbėti apie vyrų „diskriminaciją“ - daugiau premijų gauna moterys (23:14). Galbūt čia patyliukais jau įvedamos kvotos lytims?
Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas poetas Liutauras Degėsys sako net neskaičiavęs laureatų šiuo aspektu:
„Procedūra labai paprasta: svarstome ne vyrų ir moterų, rašytojų, tapytojų ir pan. grupes, o visus kandidatus, prieš tai kiekvieno jų kūrybą kaip reikiant pastudijavę. Tokios tvarkos laikėmės ir šiemet, po vieną iš 40-ies svarstėme atskirai, griežtai laikydamiesi meniškumo principo, tad aptariant jų darbus vyriškumas ir moteriškumas savaime netekdavo prasmės. Gal biurokratiškai nuskambės, bet jeigu mes vertiname meno kūrinį, tai pagrindinis principas ir turi būti jo meniškumas. Priklausymas lyčiai - joks minusas anei pliusas. Be abejo, visuomenės spaudimas yra didelė jėga ir spaudžiant visuomenei iš baimės būti nesuprastiems ar apkaltintiems kartais gali išsikreipti rezultatai, bet aš manyčiau, kad mano vadovaujama komisija vertina gana objektyviai.“
Kelti klausimą, kodėl moterims premijų skiriama mažiau, nei vyrams, reiškia abejoti šio proceso teisingumu. Bet, sakykite, argi teisinga, kad šiemet Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta už vienkartinę atrakciją „Saulė ir jūra“, jau laimėjusią šiųmetę Venecijos šiuolaikinio meno bienalę. Ar būta, kad šitaip dosniai būtų įvertintas koks nors vaidmuo arba vienas paveikslas, net laikytinas šedevru? Ar teisinga, kad keleri metai pagret tarpdisciplininio meno kūrėjai nuo Nacionalinių premijų pjedestalo vis nustumia dailės atstovus?..
Net jei atsakytume į šią retoriką teigiama intonacija, vis tiek klausimas dėl lyčių lygybės principo (ir galimų kvotų) skirstant premijas keltų abejonių. Visų pirma todėl, kad taip sukeičiami akcentai: antrašte tampa lytis, o jos paantrašte - kūrinys, kitaip tariant, pirmumo teisė vertinimo procese užleidžiama politiniam aspektui. O jeigu jau taip, ar nebūtų logiška teisę skirstyti visuotinai svarbias kultūros ir meno premijas perleisti Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijai? Arba Lygių galimybių plėtros centrui? O gal net Vilniuje įsikūrusiam Europos lyčių (gender) lygybės institutui? Dar Lyčių studijų centrui?.. Sunku net suskaičiuoti, kiek jų iš viso priveista yra.
Premijuoti reikia ne moteris ir ne vyrus
Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė JONUŠKAITĖ-AUGUSTINIENĖ, suskaičiavusi premijuotus rašytojus nuo literatūrinių premijų gyvavimo pradžios:
„Matematika tokia: premijas gavo 434 vyrai ir 154 moterys. Kita vertus, pati negaliu skųstis. Esu gavusi tikrai nemažai premijų ir per Rašytojų bendrijos egzistavimo šimtmetį (Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga įkurta 1922 m.) buvau pirmoji rašytoja - LRS pirmininko pavaduotoja, o dabar esu pirmoji rašytoja pirmininkė. Ar jaučiuosi kokia nors ledlaužė? Tikrai ne. Viskas susiklostė natūraliai. Bet kad ledynmetis traukiasi - akivaizdu. Ir tuo, žinoma, džiaugiuosi. Rašytojų sąjungos valdyboje daugybę metų irgi dominavo vyrai ir jie, svarstant kandidatūras premijoms gauti, dažniausiai ištardavo savo bičiulių, na, gal kartais ir kokios buvusios ar esamos simpatijos ar šiaip simpatiškos damos, pavardes. Dabar valdyboje - 8 moterys ir 9 vyrai. Gal todėl, kad rašytojos tapo matomesnės ir drąsesnės?
O premijuoti reikia ne moteris ar vyrus, o kūrėjas ir kūrėjus - už jų tikrai vertingus, išliekamąją vertę turinčius darbus, o ne todėl, kad geras draugas, kad mano žmonos draugė, kad kartu studijavome, kad žinoma pavardė, kad šitą pažįstu, o šito - ne...“
Visa tai jau buvo
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, režisierius Gytis LUKŠAS:
„Esu pasišiaušęs prieš skaičiavimą, daugiau vyrų ar daugiau moterų gauna premijas ir kitokius apdovanojimus, esu pasišiaušęs prieš feminizmą apskritai. Tai iš užjūrio mada atėjusi, nežinia kur gimusi, nežinia kieno ir kam sugalvota, mums prilipinta, prikergta. Kokiais rafinuotais žodžiais bepridengtum, kaip apeliuotum į senąsias demokratijas, visuomet jose surasi moters kultą gerąja prasme. Absurdiškas visuotinis vyrų subobėjimas, baimė pasakyti moteriai komplimentą, pirma savęs praleisti pro duris, nes tokį elgesį ji gali priimti neva kaip pažeminimą. Kaip moterys nesupranta, kad ne vyro paslaugumas, o skyrelis „moterys“ interneto portale yra jų pažeminimas. Visa tai man primena juodžiausią sovietmetį, kai irgi buvo sakoma, jog moteris yra lygi vyrui ir gali tampyti plytas, ardyti gatvės grindinį ir dirbti kitus sunkiausius darbus; visa tai jau buvo. Kaip visa tai kvaila. Juk kuo labiau vyras ir moteris skiriasi, tuo laimingesni esti abu. Kartais matai, kaip mažas berniukas instinktyviai stveria mašinytę, o mergaitė siekia lėlytės, vadinasi, jau gimdami patys atsinešame tą stebuklą, kas mano ir kas ne. O paskui nuodijam svetimu brukalu save, nuodais naikiname tą stebuklą, kuris vadinamas prigimtimi.“