respublika.lt

„Ne viskas, kas raudona, yra teisinga...“ visas tekstasnuotraukos (60)

2020 gegužės mėn. 31 d. 13:40:02
Ferdinandas KAUZONAS

 

×
nuotr. 8 nuotr.
Redakcijos archyvo, Eltos nuotr.

 

Įžanga

Rašinio pavadinimas „apkabintas“ kabučių, nes tai citata... Prieš 54 metus, rašytojas Vytautas Petkevičius man, ką tik atsikėlusiam į Vilnių, pasakė: „Žinok, vaikine, ne viskas, kas raudona, yra teisinga...“ Ir ta jo frazė, tiesiai iš jo lūpų strėle įsmigusi mano atmintin, tapo pačia reikalingiausia mano politinės orientacijos pamoka. Bet mokytoju jo nevadinau. Vadinau tėvu. O jis, dovanodamas man savo „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ taip ir užrašė: „Sūnui - Nespjauk į šulinį.“

Nedidukas istorijos detektyvas

Šios temos imtis prieš gerą savaitę mane sugundė kitas žinomas rašytojas Juozas Baltušis, iš kurio esu gavęs irgi nemažai pamokų. „Guglinėjant“ internete, akys užkliuvo už Baltušio dienoraščio fragmento, publikuoto „Metų“ literatūrinio žurnalo interneto portale:

„1988 m. lapkričio 3. Ketvirtadienis


Bene dvidešimt jau metų (paryškinta mano - aut.), kaip Vytautas Petkevičius puldinėja ir dergia mane, visą laiką meluodamas, prasimanydamas visokiausių absurdų, iki apkaltinimo mane rašant ir platinant anoniminius laiškus, taipogi, esą aš pirmaisiais pokario metais, supykęs ant Kazio Borutos už kritiką, įskundžiau pastarąjį į Saugumą, ir Kazys Boruta buvo teisiamas, kalinamas ir t.t. Nereagavau į nieką iš tų liguisto melagio, tikro maniako V.Petkevičiaus išpuolių. Taigi taip bus ir šį kartą. Negaliu aš to daryti, nes dar nesu praradęs elementariausios savigarbos, kad galėčiau nusileisti… iki V.Petkevičiaus lygio ir teisintis prieš jį. Tegu šneka. Ir tegu žmonių dalis tiki juo. Palauksiu, kol prisimeluos iki pačių didžiausių absurdų. Tada visi pamatys, kas yra kas. Šitaip.“


Perskaitau šį fragmentą. Nemalonu. Grįžtu prie jo pradžios“: „Bene dvidešimt jau metų...“

O kas gi nutiko prieš „bene 20 metų“. Imu skaičiuoti nuo 1988-ųjų...

***

1967-ieji... Pasirodo nauja Petkevičiaus knyga „Apie duoną meilę ir šautuvą“, kuria viešai piktinamasi dar ir šiandien, esą joje „tamsiomis spalvomis pavaizduotas partizaninis pasipriešinimas“, „tai ideologinis mėšlas, kuriame „nutriušinti“ žaliukai...“, o knygos autorius Petkevičius yra „tikras antipartizaninės literatūros meistras“. <...>

Idomi paralelė: tarybmečio Lietuvos valdžia irgi buvo žiauriai įširdusi ant Petkevičiaus už šį jo romaną. Tuometės Lietuvos vadovas, kompartijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, yra ne kartą badęs pirštu į Petkevičių: „Šiuo romanu Petkevičius smeigia peilį partijai į nugarą!“...

Kaip tik tomis dienomis, vieną rytą užsuku pas vaikų žurnalo „Genys“ redaktorių Vytautą Barauską. Jo nėra. Randu tik „Jaunimo gretų“ redaktoriaus pavaduotoją Elijošių Zeifą, kuris turi savo darbo stalą tame pačiame kabinete. Zeifas su kažkuo kalba telefonu. Tiksliau būtų sakyti, ne „kalba“, o „klausosi“, pagarbiai linksėdamas ir kiekvieną linktelėjimą palydėdamas murmtelėjimu: „taip, rašytojau“, „žinoma“, „ir aš taip manau“, „kaip jis taip galėjo?..“ Pamatęs tarpduryje mane, pirštu ima rodyti į paralelinį telefoną ant Barausko stalo. Iš jo gestų suprantu, kad man primygtinai siūlo pakelti ragelį ir išgirsti, su kuo jis turi garbės kalbėti. Atsisėdu į Barausko vietą, keliu ragelį ir iškart atpažįstu Baltušio balsą. O tai, ką išgirdau, neužmiršiu visą gyvenimą. Pirmuosius sakinius net galiu pažodžiui cituoti: „Tai žinai, kas yra didžiausi Lietuvos mizantropai? Tai Vytautė Žilinskaitė ir Vytautas Petkevičius...“ Bet prie Žilinskaitės, bent jau man girdint, daugiau nesugrįžo, o Petkevičius - ir „liaudes priešas“, ir „liaudies gynėjų niekintojas“, ir „juodintojas“, ir „burnotojas prieš tarybų valdžią...“

Padėjau ragelį, gestais „informavau“ Zeifą, kad labai skubu ir - bėgte į ketvirtą aukštą pas savo viršininkę Ziną, kuri savo kabinete, žinau, turi tarptautinių žodžių žodyną. Man, jaunam vaikiui, dar tik pernai iš Lazdijų, labai jau užrūpo išsiaiškinti, kas per žvėris yra tas „mizantropas“. Įlekiu į jos kabinetą ir krūpteliu - su mano Zina šnekučiuojasi Petkevičius. Pirma mintis: sakyti jam, ką prieš porą minučių girdėjau Zeifo kabinete ar ne? Ne!

Įsijungiu į jų pokalbį. Juokaujam. Bet po keliolikos minučių atsidaro durys, o tarpdury - Zeifas. Pamato Petkevičių ir porai sekundžių sustingsta. Paskui puola prie Petkevičiaus, apsikabina ir pasipila žodžiai: „Vytai, kokį tu nuostabų romaną parašei, kaip sąžiningai atskleidei visą šį pokario laikotarpį. To mūsų literatūroje dar nebuvo...“ ir t.t.

Ir tuomet aš neišlaikau. Sprogstu: „Drauge Zeifai, aš jus, seną žurnalistikos vilką, taip gerbiau, o jūs šitaip... Ar jau užmiršot, ką prieš keliolika minučių apie šią knygą šnekėjote su Baltušiu?..“

Zeifas - tik atbulas, atbulas. Ir dingo. O Petkevičius įsmeigė į mane žvilgsnį: „Nu...“

Teko viską papasakoti... Paskui, kad sumažinčiau įtampą, paklausiau Petkevičiaus: „O kas yra mizantropas? Petkevičius kiek pralinksmėjo: „Žmogus, kuris nekenčia žmonių... Tai argi aš toks?“

***

Tai negi dėl šių dviejų rašytojų pairusių santykių kaltas aš? Žinoma, kaltas. Tada dar nesuvokiau, kad geriausi dantys yra tie, kurie pajėgia prikąsti liežuvį. Būčiau nesukiršinęs dviejų didelių mūsų rašytojų, juolab tų, kurie anuomet mokė mane gyventi ir daug ką suprasti kitaip, nei buvo priimta. Ir ne vien mane. Nes tada, ko gero, tik jiedu viešai išdrįsdavo sakyti, ką galvoja apie tarybų valdžią. Ir ne vien tokia švelnia forma, kokia man tai sakė Petkevičius, „pirmoje pamokoje“ išaiškinęs kai kuriuos raudonos spalvos niuansus.

Kadangi sąžinė už gerklės suėmė drūtai, paskambinau Petkevičiaus dukrai Liudai. Papasakojau viską, ką ir šio rašinio skaitytojams...

***

Liuda Petkevičiūtė:

- Nepergyvenkite - jūsų „nuopelno“ čia nėra. Viskas prasidėjo žymiai anksčiau. Mūsų šeima tada gyveno Radvilišky. Buvau dar vaikas. Kai tik išėjo tėvo knyga „Priemiesčio žmonės“, Baltušį, matyt, jis sudomino. Paskambino, prisakė komplimentų ir prisipažino norįs atvažiuot ir susipažinti. Mama ruošėsi, puošėsi, kažką kepė, tas „kažkas“ virtuvėje pridegė... Visi gi jaudinomės - Baltušis juk garsenybė, o tėvas - tik studentėlis. Atsimenu, kaip Baltušis tėvui savo komplimentais glostė širdį. Koks laimingas buvo tėvas... Mama irgi rankeles trina - irgi Baltušį labai mylėjo, „pasipelnijusiu rašytoju“ vadino. O netrukus, ne be Baltušio pastangų, o jis tuomet jau buvo Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju, tėvas grąžinamas į Vilnių ir net butą gauname. Žodžiu, su Baltušiu draugais tapo. O čia Baltušis jį dar supažindina ir su savo geru draugu Kaziu Boruta. Ir tėvas pajunta, kad ir Borutai jis ima patikti. Ir tėvui Boruta ėmė patikti. Užeidavo pas jį dažnokai ir išsižiojęs, seilę varvindamas, klausydavosi Borutos... O šis žygiuodavo iš kampo į kampą plačiai mojuodamas rankomis, suspaustomis į kumščius ir žemu skambiu balsu sakydavo pamokslus. Tėvas po to net ėmė daug kur kopijuoti Borutą. Iki tol jis buvo labai švelnus, nepaprastai linksmas, atlaidus, geraširdis, dosnus. O tos rūstybės jis pasisėmė iš Borutos, kuris jam atrodė kažkoks „svieto lygintojas“.

Prasideda susitikimai su skaitytojais. Bet vienas jų viską sugriauna. Iš salės skaitytojo klausimas Borutai: „Tai kaip ten jums ant tų narų?“ Ir Boruta, kuris jau buvo suspėjęs pasėdėti „už politiką“ tarybiniam kalėjime ir pagulėti ant narų, drėbė: „Apie gyvenimą ten..“. O Baltušis, šio susitikimo iniciatorius ir vedėjas, matyt, išsigandęs, kad renginys krypsta į ten, kur pavojinga, grįžęs namo, plest-plest kažkam parašo skundą apie tokį Borutos poelgį.

Šis netrukus iškviečiamas į ten, „kur reikia“, ir jį pradeda „tarabanyti“. Grįžęs lekia guostis Baltušiui. Abu ima svarstyti: kas galėjo apskųsti? Ir Baltušis trenkia: „O kas gi daugiau? Petkevičius.“

Ir kai Petkevičius, nieko neįtardamas, su gėlių puokšte ir konjaku užantyje eilinį kartą spaudžia Borutos durų skambutį, Boruta praveria duris ir garsiai taria: „Aš su niekšais nebendrauju.“

Tėvas prarado ramybę. Vėl nulėkė pas Borutą. Baladojo duris, kol tas jas pravėrė. Tada įkišo koją tarp durų ir įsiveržė. Prispaudė senį taip, kad tas neišlaikė: „Taigi tu skundą prieš mane parašei... Baltušis taip sakė...“

Tėvas įsiuto baisiausiai. Visur lakstė, susirado draugų, kurie jam padėjo gauti to, Baltušio rašyto, skundo kopiją. Tuomet pasikvietė į „Neringos“ kavinę abu: Borutą ir Baltušį, neva atšvęsti gauto honoraro iš kažkokio žurnalo. Atėjo. Tėvas užsakė pietus, po taurelę išlenkė ir ėmė plepėti. Ir tuomet tėvas tą skundo kopiją - plest ant stalo! Pakyla ir sako: „O dabar judu aiškinkitės!“ Ir pats išeina.


PASTABĖLĖ: Lemtingasis susitikimas su skaitytojais įvyko 1961 m. sausio 21 d. Naujojoje Akmenėje (data ir susitikimo vieta „pasiskolintos“ iš skundo kompartijos Centro komiteto sekretoriui Vladui Niunkai. Trijų mašinraščio puslapių dokumentas, pasirašytas Baltušio, saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose).

Nepaisant (epilogas)

Kapstydamasis šioje detektyvinėje istorijoje, aptikau garso kasetę, ant kurios buvo tik data: 1989 m. O ten - pasikalbėjimas su Vytautu Petkevičiumi jo namuose, Antakalnyje. Pateikiu porą fragmentėlių:

<...> Kai ėmė rupūžės degint Baltušio knygas, aš parašiau straipsnį, iškeikiau juos paskutiniais žodžiais...

<...> Kai Kaune prie medžių ėmė kalti Baltušio knygas, nulėkiau į ten, mitinge kalbėjau... Paskui su milicija privertėme tas knygas nuimti... Baltušio žmona Monika Mironaitė gali paliudyti. Ji iš dėkingumo, abu veidus apsikabinusi, verkė prisiglaudusi man prie krūtinės - visi mano marškiniai nuo ašarų šlapi buvo...

<...> Petras Keidošius atėjo pas mane ir pranešė, kad Baltušis jau silpnas ir labai nori ligoninėje su manim pasikalbėti. Nulėkiau... Tik jis jau su kitais pasauliais šnekėjosi.

<...> Rašytojų sąjungoje buvo gal tik keli rašytojai, ryžęsi pastovėti garbės sargyboje prie Baltušio karsto. Todėl man teko stovėti gal kokius 4 ar 5 kartus...

P.S. Šiandien, gegužės 28-ąją, baigiu šį rašinį, išsiunčiu redakcijai ir einu į Antakalnio kapines. Ant Petkevičiaus kapo padėsiu raudoną gėlę. Paskui - dar baltą. Šiandien jam būtų sukakę 90...

Nueisiu ir prie Baltušio. Padėsiu ant kapo baltą gėlę. Paskui - dar raudoną. Gėlių eilės tvarką sukeisiu todėl, kad esu tikras: jeigu likimas būtų pakeitęs šių dviejų rašytojų mirčių eilės tvarką, Baltušis būtų elgęsis taip pat, kaip elgėsi Petkevičius šio rašinio epiloge „Nepaisant“.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (60)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar esate patenkinti pirmaisiais metais, nugyventais prezidentaujant G.Nausėdai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

+12 +13 C

 

+16 +17 C

 +18 +20 C

+16 +19 C

 

+19 +21 C

0-3 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1286 PLN - 4.4765
RUB - 80.4584 CHF - 1.0624
GBP - 0.8992 NOK - 10.6885

Nuorodos