Iškili lietuvių prozininkė Vanda JUKNAITĖ iš savo kolegų būrio išsiskiria tuo, kad jos knygos gausėja greičiau nei jos kūriniai. Iki šiol vieną apsakymų rinkinį, vieną romaną, vieną apysaką ir vieną pjesę parašiusi rašytoja gali pasigirti, kad be išimties visi šie kūriniai yra buvę perleisti knygomis net po kelis kartus.
Dar vienas išskirtinis V.Juknaitės bruožas - ji nemėgsta šaudyti pro šalį. Rašo retai, nedaug, tačiau skelbia tik tai, ką iš tiesų per devynis sietus perleidžia, nugludina it deimantus iki dieviško spindesio. Kaip tik dėl to nė vienas rašytojos kūrinys neprasprūdo pro skaitytojų (o ir literatūros žinovų) akis - romanas “Šermenys” buvo įvertintas Juozo Paukštelio, o vėliau ir Žemaitės premijomis, už pjesę “Formulė” rašytoja buvo apdovanota Juozo Grušo premija, o apysaka “Stiklo šalis” virto puikiu kino filmu, jam pasirodžius rašytojai buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, o dar po kelerių metų - 2008-aisiais - Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, kuri iki šiol laikoma pačiu solidžiausiu menininko įvertinimu mūsų šalyje.
Taigi jau paimdamas į rankas naują, ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą V.Juknaitės knygą “Ponios Alisos gimtadienis” galėjau nujausti du dalykus - kad knygoje rasiu ir jau anksčiau leistų bei skaitytų kūrinių, taip pat kad knyga bus neabejotinai gera.
Perskaitęs galiu konstatuoti, kad neklydau. Šioje iš dviejų pjesių sudarytoje knygoje viena jų - mums jau skaityta (ir teatre matyta) “Formulė”, o kita visiškai nauja, pavadinimu “Ponios Alisos gimtadienis”.
Tai ne mažiau galinga nei šiurpi drama. Senutė Alisa, švenčianti devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį, gauna pakvietimą į savanoriškos mirties kliniką. Tragikomiškos situacijos, į kurias patenka personažai, skatina aiškintis žmogiškumo ribas, abejoti, ar pasaulio raidą vis dar teisinga vadinti progresu.
Ciniškas besielis pragmatizmas, kuriuo grindžiamos “žmogaus gerovei dirbančios” nūdienos technikos ir “smegenų plovimo” naujovės, fantastiška klinika, žudanti senyvo amžiaus žmones, idant jie netaptų našta visuomenei, silpnaprotiški mėginimai konkuruoti su Dievu dėl vadovavimo mirčiai... Viso to pagimdytos absurdiškos situacijos tarsi turėtų būti juokingos, jei išties nebūtų šiurpios. O šiurpiausia yra tai, kad visas šis rašytojos sugalvotas mirties mechanizmo ir pasaulio sąmonės nužmogėjimo modelis šiandien daugiau nei realus.
Kadangi įprasta vertinant naujas knygas išsakyti ne tik komplimentus, bet ir priekaištus, vieną, nors ir skirtą labiau leidėjams nei autorei, ir aš tarsiu. Dar prieš metus ar dvejus ta pati leidykla leido kitos rašytojos - Agnės Žagrakalytės knygą pavadinimu “Visa tiesa apie Alisą Meler”. Tad ar tikrai verta kitai knygai, kurios pavadinime taip pat figūruoja vardas Alisa, parinkti tokį pat formatą, panašų šriftą ir viršelio spalvyną? Netgi tuo atveju, jei ant vienos knygų nupieštas drabužių ar žaislų krepšys, o ant kitos - sudegęs degtukas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
