Knygynų lentynas ką tik pasiekė dvidešimt šeštoji Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamos serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga, skirta vienam talentingiausių sovietmečio Lietuvos prozininkų Kaziui BORUTAI, padovanojusiam literatūrai du po šiai dienai visuotinai mėgstamus romanus - „Medinius stebuklus“ ir „Baltaragio malūną“. Į šią neploną, „Man vėtra sesuo“ pavadintą knygą šalia šių abiejų romanų sudėta dar pluoštelis rašytojo poezijos, kurios, prisipažinsiu, iki šios knygos apskritai nebuvau skaitęs. Taip pat knygoje spausdinamas išsamus K.Borutos gyvenimo ir kūrybos kelią apžvelgiantis Dalios Striogaitės straipsnis „Poetiškas mitologizavimas - kitoniška ir įtaigu“.
Turint omeny „Medinių stebuklų“, o ypač „Baltaragio malūno“ populiarumą tarp skaitytojų, plačiau kalbėti apie K.Borutos romanus būtų ne tik beprasmiška, bet gal net ir nepagarbu skaitytojams, jau tiek kartų turėjusiems galimybę pasidomėti ir mokslinėmis šių kūrinių analizėmis, ir pačių solidžiausių lietuvių literatūros specialistų rašytais straipsniais.
Priminsiu tik kad abu šie kūriniai pasižymi itin originaliu siužetu, kurių vienas - įspūdingas XIX a. pabaigos Lietuvos peizažų, gyvenimo ir lietuviško pasaulėvaizdžio atskleidimas, laiką, Lietuvą ir pasaulį matant iš paties socialinio dugno kilusio talentingo beturčio, mergos vaiko - savamokslio dievdirbio akimis, kitas - nemaža pasakų ir sakmių bruožų turintis mistifikuotas pasakojimas, drauge užgriebiantis filosofinės egzistencinės problematikos klodus, siūlantis ontologinių atsakymų apie esmę, būties prasmę ir vertybes.
Šiais kūriniais rašytojui pavyko gan plačiai atskleisti XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvišką kaimą - jo pasaulėjautą, socialinius kontrastus, žmonių tipus, kaimo darbus, šnekamąją kalbą...
Kaip priešpriešą „saldžiajai lyrikai“ berno - varguolio samdinio filosofiją ir pasaulėvaizdį deklaruoja ir K.Borutos poezijos lyrinis herojus. Rašytojo eilėraščius ženklino stiprus asmenybiškumas - laisvo žmogaus iššūkis savo aplinkai, drąsa kovoti ir rizikuoti, teigti savo tiesą, kurti savo poeziją - maišto poeziją. Viename ankstyvųjų eilėraščių pareiškęs apsisprendimą gyventi „beprotiškai pašėlusiai“, K.Boruta šio savo priesako laikėsi ir gyvenime, apie save sakydamas: „Tiek, kiek visi, aš visados pajėgsiu, bet žinau, kad man reikia daug daugiau tesėti. Tai - mano asmenybės riksmas“.
Ir išties K.Borutos įdirbis lietuvių literatūrai turėtų būti matuojamas ne vien jo kūrybiniu palikimu - jis savo pavyzdžiu sukūrė taip pat ir menininko orumo kodeksą, laisvos asmenybės, visuomet einančios prieš srovę, įvaizdį. Dėl savojo principingumo ir charizmatiškumo K.Boruta anų laikų kultūros pasaulyje turėjo nemaža sekėjų - ypač tarp jaunesniųjų rašytojų. Visuomenės pagarbą K.Boruta pelnė ir kaip rašytojas - „sėdėjęs prie visų valdžių“, mat šio kūrėjo vidinė laisvė kliuvo tiek naciams, kalinusiems jį už „cicilikiškas“ pažiūras, tiek sovietams, laikiusiems jį „užsimaskavusiu liaudies priešu“.
Ką ir kalbėti, K.Borutos „Man vėtra sesuo“ - privaloma knyga kiekvieno bent kiek besidominčio literatūra lietuvio bibliotekoje. Juolab kad K.Borutos romanų, kaip, beje, ir visų auksinės lietuvių literatūros klasikos kūrinių, šiais tamsiais laikais jokiu kitu pavidalu niekur neįmanoma nusipirkti.
Belieka pridurti, kad planuota trisdešimties knygų serija „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ jau artėja prie pabaigos. Sulaukus K.Borutos „Man vėtra sesuo“, belieka neišleistos vos keturios knygos (skirtos Maironio, V.Mykolaičio-Putino, I.Šeiniaus ir J.Tumo-Vaižganto kūrybai). Skaitytojams, be K.Borutos, serijoje jau pristatytas Antano Vienuolio, Jono Avyžiaus, Jono Aisčio, Vinco Krėvės, Juozo Baltušio, Jono Biliūno, Kazio Binkio, Bernardo Brazdžionio, Petro Cvirkos, Juozo Grušo, Janinos Degutytės, Dalios Grinkevičiūtės, Mariaus Katiliškio, Vytauto Mačernio, Eduardo Mieželaičio, Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Broniaus Radzevičiaus, Ievos Simonaitytės, Balio Sruogos, Šatrijos Raganos, Antano Škėmos, Antano Vaičiulaičio, Juditos Vaičiūnaitės ir Žemaitės literatūrinis palikimas.
