7 nuotr.„Kiekvienas varpelis turi savo istoriją“, - sako kompozitorius ir dirigentas Laurynas Vakaris Lopas (65), vienas iš nedaugelio kūrėjų, rašančių muziką varpams. Tad nieko keisto, kad įžengus į muziko namus dėmesį iš karto patraukia įdomi kolekcija - iš įvairiausių pasaulio vietų atkeliavę varpai ir varpeliai ar šiaip skambaliukai.
Mokyklinio varpo istorija
„Nemaniau, kad taip užsikabinsite už mano varpelių, nes jokios reikšmės neteikiau tam reikalui“, - kuklinasi varpelius kolekcionuojantis muzikas, praverdamas namų duris.
Pirmiausia jis atkreipia dėmesį į metalinius varpus, parsivežtus iš Kijevo. „Ten viešėdamas pamačiau varpelius, bet jie buvo be proto brangūs, tai kijeviečiai man ir sako: mes tau rasime pigesnį, - pasakoja kompozitorius. - Svarbiausia, kad jie gražiai skamba. Ir aš juos naudoju, tiksliau, naudojau dirbdamas su choru. Atlikdamas daugybę kūrinių, priderindavau ir varpelius. Kita vertus, esu vienas iš nedaugelio, kurie dar varpams muziką rašo“, - pasakoja savo kolekciją rodydamas kompozitorius.
Muziko kolekcijoje - beveik penkiasdešimt įvairių varpelių. Vieni meniški, kiti įdomūs, treti apipavidalinti nacionaline atributika. „Prisimenu, Suomijoje noriu nusipirkti varpelį ir matau tiek gražių turgaus aikštėje... bet baigėsi grynieji pinigai. Ai, galvoju, vis tiek reikia pirkti varpelį, todėl užsukau į suvenyrų parduotuvę, kur galima atsiskaityti kortele. Ir nusipirkau vieną. Dar turėdamas šiek tiek laiko zylioju po aikštę. Ir vėl žiūriu - gražūs daiktai. Tarsi apgailestaudamas pardavėjai sakau, kaip gaila, jeigu būtų galima atsiskaityti kortele, būčiau iš jūsų pirkęs. O ji - prašom, galit. Nustėrau, bet jau buvau ištaškęs pinigus, tai nusprendžiau, kad antro varpo nepirksiu. Žodžiu, kiekvienas varpelis turi mažytę istoriją“, - pasakoja muzikas, suvenyrinių varpų kolekcionavimą vadinantis smagiu žaidimu.
Kolekcija prasidėjo nuo vieno mokyklinio varpelio, kai dar lankė berniukų chorą „Ąžuoliukas“. „Kas vasarą vykdavau į „Ąžuoliuko“ stovyklą. Mes, vyresnieji berniukai, būdavome įkurdinami palėpėje. Ten matau, voliojasi kažkoks suskilęs varpas, tai jį ir pasiėmiau. Čia buvo pirmas varpas, nuo kurio ir pradėjau rinkti, nors jis buvo neskambantis“, - mokyklinio varpelio istoriją prisiminė muzikas. Iš tų laikų, kai buvo paauglys, jis pamena kitą kolekciją -
automobilių modeliukų. „Būdavo, su „Ąžuoliuku“ važiuojame į Čekiją ar Lenkiją, tai matydavome plastikinius modeliukus. Paskui prasidėjo geležiniai. Pas mus jų nebuvo, tik vėliau rusai pradėjo gaminti, bet irgi buvo deficitas. Ši kolekcija surinkta nemaža ir atiduota sūnui. Dabar ne problema - nueini į parduotuvę ir gali nusipirkti“, - sako jis, akcentuodamas, kad šiais laikais nepalyginamai paprasčiau ką nors kolekcionuoti.
Gydo dvasiškai ir fiziškai
Koks brangiausias varpų kolekcijos eksponatas, geriau klausti kompozitoriaus žmonos Reginos Lopienės, kuri iš kelionių vyrui lauktuvių tradiciškai parveža skambančių suvenyrų. „Kaina priklauso nuo to, kiek kišenėje lieka nuo dienpinigių. Krapštai piniginę ir galvoji: užteks neužteks, - šypsosi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė R.Lopienė, kuriai varpelis iš karto primena namus ir šeimą. - Mes nesame azartiški, nors vienu metu buvau užsidegusi pirkti varpelius. Kadangi buvau Vilniaus miesto tarybos narė, tekdavo keliauti į kitus miestus, tai aš juos ir pirkdavau. Labai gerai - į namus parveži varpelį ir kartu vyrui dovanų. Yra meniškų, yra gražių, yra gražiai skambančių, yra įdomių. Arba su nacionaline atributika - dažniausiai būna pavaizduotas miesto herbas ar koks tautinis atributas“.
Šiaip visi suvenyrai parvežti iš kelionių, išskyrus žvėriukus, kurių kolekcija pradėjo augti atsitiktinai. Iki šiol R.Lopienė savo vyrui mėgsta dovanoti linksmų nuotaikingų žvėrelių figūrėles, ir jų jau prisikaupė lentynose. Tačiau, be jokios abejonės, varpų kolekcija arčiau širdies.
Kompozitorius ir dirigentas L.V.Lopas, prie įvairių kūrinių taikydamas varpelius, sako, kad varpo skambesys gali būti džiaugsmingas, gali būti ir liūdnas. „Kiekvienas varpelis yra skirtingas. Vyras paima jį ir suderina su pianino garsu, tada jau, kaip jis sako, pagyvina atitinkamą savo muzikos kūrinį“, - papildo sutuoktinio darbą stebinti moteris.
Ir vis dėlto ką primena varpų skambesys? „Gali labai daug ką. Čia jie visi linksmi. Bet jeigu paimsi didesnį varpą, tai prasidės tikra filosofija, nes varpas turi labai daug obertonų - jis labai turtingas. Kartais net sunku apibrėžti, kuris jo skleidžiamas garsas yra pagrindinis. Pavyzdžiui, kai Klaipėdoje pastatė pirmą kariljoną, šis nederėjo, antrąkart liejo - vėl nederėjo, kol neseniai buvo pastatytas naujasis, jis jau sudera. Ne taip paprasta su tuo instrumentu. Ir pats varpų liejimas, kur sueina tiek metalo, yra labai didelis triūsas. Dėl to jis toks turtingas. Gal teko girdėti, kad varpo skleidžiamos vibracijos naikina ligas? Nes kodėl seniau visą laiką pildavo ir pildavo varpais? Ne tik signalas, bet kartu ir švarino: ir fiziologiškai, ir dvasiškai. Šis instrumentas gydo visomis prasmėmis“, - įsitikinęs kompozitorius. Jis priduria, kad žmonės net perkasi kompaktines plokšteles su įrašytu varpų skambėjimu.
