Mūsų valstybė tinsta nuo valdžios

Šiaulių dramos teatro aktorius, fotomenininkas Juozas Bindokas įsitikinęs - jei lietuviai nesusitelks į vieningą kumštį kaip anuomet, per Sausio 13-osios įvykius, neilgai trukus jų likučiai bus suvaryti į rezervatus, kaip kadaise Amerikos indėnai. Garbingą praeitį turinti lietuvių tauta tuomet bus įdomi tik svetimšalių, jau ir šiandien šeimininkaujančių mūsų žemėse, ekskursijoms.

„Anksčiau kovojome prieš sovietų okupantus, dabar esame priversti kovoti prieš savus, - sako daugiau nei keturis savo gyvenimo dešimtmečius Šiaulių dramos teatrui paaukojęs 62 metų J.Bindokas. - Lietuva šiuo metu tinsta nuo visokių biurokratų, valdžios pūtimosi, bet tikiu, kad šis tinimas negali būti beribis. Ištinusi vieta galiausiai sprogs kaip kokia votis, gal tada ir Lietuva išsivalys nuo visų šiandien joje tvyrančių blogybių. Tik ar nebus per vėlu?“

- Kodėl lietuvių tauta šiandien taip stokoja tos vienybės, kuria tryško 1991-ųjų sausį, kai plikomis rankomis sustabdė sovietų tankus? - pasiteiravo „Respublika“ Juozo BINDOKO.

- Anuomet į vieningą kumštį mūsų tautą sutelkė bendras laisvės siekis. Tos laisvės jokie ministrai ant lėkštutės neatnešė - tada po tankais krito paprasti Lietuvos žmonės. Prisimenu 1988-uosius Šiauliuose, kai permainos dar tik brendo... Šiaulių dramos teatre buvo režisieriaus Gyčio Padegimo laikai, vyko Lietuviškos dramaturgijos festivalis, Kalbos šventė Saulės laikrodžio aikštėje - visur susirinkdavo minios žmonių. Gyvenimas toje neteisybės kupinoje priespaudoje ir sutelkė visus į vieningą tvirtą monolitą. Visi suprato, kad pusę amžiaus vyko dvigubas gyvenimas, o norėjosi viengubo. Sausio 13-osios tragedija tikriausiai buvo neišvengiama, nes jokios permainos, ko gero, negali praeiti ramiai, be aukų. Ne veltui ir laisvė visais laikais buvo siejama su kraujo atidavimu. Jei ne tie žmonės, gynę Televizijos bokštą ir Parlamentą, nežinau, kas būtų buvę su Lietuva. Tada buvo toks susitelkimas, tokia vienybė, kad net šiurpas eina prisimenant... Lygiai tokia pati vienybė telkė žmones ir važiuojant į Baltijos kelią 1989-aisiais, kai judėjimas vyko tik viena kryptimi: be pykčių, be eismo įvykių. Visais laikais Lietuvą gelbėjo paprasti žmonės: Lietuvos ponams pasiduodant lenkinimui ir rusinimui, paprasti žmonės išsaugojo lietuvybę, paprasti žmonės gelbsti šalį ir nuo danų kiaulidžių, nuo JAV energetikos kompanijos „Chevron“ planų išgauti skalūnų dujas gelbsti Žygaičių bendruomenė... Mūsų valdžia kažkodėl pataikauja užsieniečiams. Anksčiau kovojome prieš sovietų ideologiją, o dabar esame priversti kovoti prieš savo valdžią, labiau linkusią tenkinti svetimšalių įgeidžius, nei tarnauti tautai. Kažkoks absurdas, bet taip yra.

- Po kruvinųjų Sausio įvykių lankėte ligoninėje sužeistuosius, fotografavote aukų laidotuves. Ar nebuvo baisu, kad sovietų išpuolis bet kurią akimirką gali pasikartoti?

- Kitą dieną po kruvinųjų įvykių kartu su Krikščioniškos labdaros fondo darbuotoju Vitoldu Balčiūnu sėdome į autobusiuką ir vežėme į Vilnių tvarsliavą sužeistiesiems. Šis fondas kaip tik buvo gavęs tvarsliavos, o teikiant pagalbą sužeistiesiems jos labai trūko - žmonėms tvarstyti gydytojai naudojo net paklodes. Važiavome į nežinią, daug negalvodami. Mobiliųjų tais laikais nebuvo ir niekas nežinojo, kokią rasime sostinę - apgintą ar jau užimtą sovietų karių. Su įtampa sumišusi nežinia tvyrojo ir ligoninėje. Prie vienos mergaitės budėjo rankas sunėręs tėvas, kito sužeistojo kaktoje buvo matyti nuo šautuvo buožės smūgio likęs atspaudas. Loreta Asanavičiūtė buvo dar gyva... O sužeistąjį Antaną Sakalauską (Anapilin jis išėjo prieš kelerius metus) radome skaitantį „Respubliką“. Sužeistieji pasakojo, kad juos atakavusių sovietų karių žvilgsniai buvo baisūs, apkvaitę. Po poros dienų, kai fotografavau žuvusiųjų laidotuves, jutau ypatingą žmonių vienybę ir norą padėti vieni kitiems. Kad fotoobjektyvu aprėpčiau per kelis kilometrus nusidriekusią laidotuvių procesiją, turėjau ieškoti kuo aukštesnių vietų, lipti ant stogų, belstis į aukštuose pastatuose esančių įstaigų duris. Visur, kur beldžiausi, buvau įleistas. Dalį fotografijų iš laisvės gynėjų laidotuvių išsiunčiau į Ameriką, ten jas publikavo vienas žurnalas, pranešęs apie Lietuvos tragediją. Skaudu šiandien girdėti ruporus, teigiančius, kad prie Televizijos bokšto savi šaudė į savus... Neleiskime šmeižti Lietuvos - teisėsauga privalo dirbti savo darbą ir užtikrinti, kad šmeižto skleidėjai atsakytų už savo žodžius.

- Kas nutiko, kad šių dienų Lietuva taip nutolo nuo tos vizijos, kuri buvo sutelkusi tūkstančius žmonių Nepriklausomybės priešaušryje?

- Dabar Lietuva sutino nuo visokių biurokratų, valdžios pūtimosi. Pasižiūrėkime - pastate, kurį dabar visą užima Šiaulių miesto savivaldybė, anksčiau tilpo ne tik vykdomasis komitetas, bet ir parduotuvė „Vaikų pasaulis“. Parduotuvės seniai neliko, o savivaldybė sutino ir išsipūtė. Priviso parazitų, o jie sutinę iš godumo. Tokia sutinusi ir visa Lietuva. Bet aš manau, kad tas tinimas negali būti beribis, jis būtinai sprogs kaip kokia votis arba išgis savaime. Gal tada ir Lietuva išsivalys nuo visų šiandien joje tvyrančių blogybių... Tik ar nebus per vėlu? Noriu tikėti, kad Lietuva pasveiks, nes valdžios godumas jau viršija visas ribas. Palyginkime, kas buvo nuveikta per 20 metų tarpukario Lietuvoje ir dabar, Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tarpukario Lietuvoje buvo kažkokia kūryba, o dabar galima pastebėti tik savęs naikinimą. Turbūt jokie okupantai nepadarė mums tiek žalos, kiek pasidarėme patys. Per tuos du dešimtmečius atkurtoje Lietuvos valstybėje mūsų sumažėjo beveik milijonu, prarandame savo kalbą, identitetą, pamatines vertybes, atimama mūsų žemė. Džiaugiuosi, kad gelbėti Lietuvos žemę nuo išparceliavimo užsieniečiams vėl sujudo ne kas kitas, o paprasti Lietuvos žmonės. Jie sukilo, kad šis klausimas būtų sprendžiamas referendumu. Nes valdžiai tai nerūpi. Nesuprantu, kodėl taip atsitiko, kad turime kovoti prieš savo valdžią, kodėl per rinkimus politikai žada viena, o patekę į valdžią elgiasi priešingai. Manau, gal juos nuperka kas nors, gal jie tautos interesus pamina dėl asmeninės naudos... Mūsų valdžia tėra ES ir JAV įrankis, todėl į ją pakliuvęs doras žmogus bus iškart išspjautas, jei atsisakys paklusti bendrai valiai. Didžiuojuosi dėl Ukrainos, kuri atsilaikė prieš milžinišką ES spaudimą ir neleido paversti šalies teritorijos didžiule ES blizgučių ir kito šlamšto turgaviete. O mus nupirko už saują karolių, kaip kadaise indėnus, ir atėmė viską, kas geriausia.

- Ką turime daryti, kad išsaugotume savo tapatybę, kad išliktume savo žemių šeimininkai?

- Susiduriame su itin dideliu globalizacijos puolimu. Mes verčiami pamiršti, kas esame, mes gundomi nedirbti žemės, griaunamas net valstybės pamatas - šeima. Kur tai matyta, kad šeimoje nebelieka tėvo ir mamos, o egzistuoja tik „tėvas vienas“ ir „tėvas du“? Kuo gresia tai, kad žmonės susigundys už brukamas išmokas nedirbti žemės? Išmokas jie išleis, o jų vaikai jau bus atpratinti dirbti žemę. Nešiukšlinkime Lietuvos ir neleiskime ją teršti kitiems. Rūpintis Lietuvos išsaugojimu privalome mes, likę savo tėvų žemėje. Nes emigravę ir užsieniuose įsikūrę tautiečiai į Lietuvą jau vargu ar begrįš. Jei nesusitelksime dabar kaip anuomet, per Sausio 13-osios įvykius, jei neginsime savo žemių, savo kalbos, savo nacionalinės savasties, mums gresia asimiliacija ir išnykimas. Nes į mūsų vietą atvažiuos kiti, kurie jau nekalbės lietuviškai. Man labai dėl to skaudu - lietuvių kalba juk viena seniausių ir gražiausių kalbų. Norėčiau išlikti optimistas ir tikėti, kad atsiras kažkokia jėga, kuri sustabdys Lietuvos nykimą. Nes priešingu atveju mūsų tautos likučiai bus patalpinti į rezervatus ir juose aptverti - kaip kadaise buvo pasielgta ir su indėnais. Europiečiai, amerikiečiai, kinai čia važinės pasižiūrėti mūsų, sakys, štai, čia kažkada tokia Lietuva buvo, o dabar ji visa telpa Liaudies buities muziejuje.