Miškais kvepiantis dienoraštis

Neskubėdamas, su didžiausiu pasimėgavimu perskaičiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos neseniai išleistą žinomo gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus knygą „Gamtmeldžio sodas“. Skaičiau - it šaltinio vandenį gerčiau, it klaidžiočiau po kerotus Dzūkijos miškus, alsuočiau samanų ir uogienojų kvapais, iš paukščio skrydžio matyčiau Lietuvos piliakalnius ir išsidraikiusius upių kaspinus, vilnijančias neiššienautas pievas ir žaliose miškų rieškučiose pasislėpusius kaimus...

Romantiškų gamtos aprašymų šiandien, kaip ir visais laikais, literatūroje netrūksta, tačiau, nepaisant to, „Gamtmeldžio sodą“ norisi pavadinti reta knyga - ne tik suteikiančia estetinį malonumą, bet taip pat ir valančia skaitytojo sielą, gaivinančia apmirusias jos sritis, auginančia žmogų, kviečiančia jį tauresniam santykiui su tuo, ką vadiname gamtos pasauliu, žmogumi, Tėvyne, Dievu.

Skaitant „Gamtmeldžio sodą“ nejučia iš atminties išniro geraširdiškas šviesaus atminimo profesoriaus Česlovo Kudabos veidas, jo kalbos, jo knygų ataidai... Ilgai svarsčiau, kuo šiedu gamtininkai panašūs. Gerai valdomu žodžiu, turtinga kalba, savitu stiliumi, pasirinktu santykiu su pasauliu, tiesiogiai neišsakyta, bet tarp eilučių glūdinčia didaktika, gamtos slėpinių išmanymu?.. Ko gero, labiausiai - meile visam Dievo (bet ne žmonių) sukurtajam pasauliui, gamtos ritmui, harmonijai, kuriai atsirasti vienodai svarbi ir pievoje dūzgianti bitė, ir broliukų žiedai kokio Dzūkijos vienkiemio močiutėlės darželyje, ir doras kasdienis darbas, skirtas ne pinigams užsidirbti, o rojų žemėje kurti.

Šie autoriai panašūs dar ir tuo, kad, kalbėdami apie gamtovaizdį, apie paprasčiausius namų apyvokos daiktus, jie sugeba pasakyti ir apie visą žmonijos prigimtį, įgimtą misiją ir jai kliudančias žaltvyksles, visuotinai vadinamas progresu. Antai keli skyriaus „Kasdien kuriamas pasaulis“ sakiniai, ne tik aiškiai išsakantys autoriaus filosofines nuostatas, bet ir suteikiantys galimybę jomis kliautis visiems, apčiuopomis ieškantiems išėjimo iš butaforinio pasaulio:

„Čia ir slypi sodininko darbo prasmė: purendamas mažą savo sodelį, jis galvoja apie visą Žemę. Ir štai šitaip atkakliai, kūrybingai, ne pramogautojo akimis kasdien apžvelgdamas savo mažą sodą, jis išsiaiškina dar vieną svarbią tvoros funkciją: apsiribojame todėl, kad geidžiame idealios tvarkos. Savo tvarkos. Už tvoros gali būti laukinė gamta ar „velnių perykla“, gali būti apsileidęs kaimynas ar pikti šunys, bet čia, šiapus tvoros, bus mano Rojus. Šitaip mažas žmogus pasiryžta dirbti, tvarkyti savo žemę kasdien, ir tai labai svarbus pasiryžimas, nes visi sunkiausi darbai padaromi tik tada, kai dirbama kasdien. Ne talka, ne technika ir ne kokia nors vienkartinė filantropija, o kasdienis sodininko darbas kuria Sodą. Ir tas darbas nėra juodas. Žinoma, būna nuobodžių, monotoniškų darbų, būna pilkų dienų, bet sodininkas visada regi būsimą Sodą, ir jo nė kiek nebaugina pašaliečių perspėjimai, kad Tikras Sodas kuriamas labai ilgai. Kiekvieną pavasarį atsirandantys nauji žiedai jam rodo, kad eina teisingu keliu“.