1 nuotr.Šeštadienio popietę Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje atidaroma paroda „Egzoplaneta“. Kviesdama į parodą, galerija „Meno parkas“ pristato „tris savo orbitomis skriejančius autorius“ – Patriciją Gilytę, Liną Liandzbergį ir Arturą Valiaugą.
Anot galerininkų, paroda pavadinta išplečiant P. Gilytės „Egzoplanetos“ idėją – ji talpina trijų autorių žvilgsnius skirtingomis kryptimis. „A. Valiaugos – retrospektyvus – peržvelgiantis archyvus – „šiandien“ pamatantis save, mus visus buvusius „tada“, P. Gilytės – galbūt net metafiziškas – ieškantis tveriančių ir palaikančių pasaulio konstrukcijų ir dėsnių, L. Liandzbergio – mėginantis užčiuopti ir suturėti pro pirštus slystančią dabartį, išgirsti akimirkos tiesą nesiliaujančiame sąmonės ir pasaulio triukšme. Menininkų dėmesio sustabdyti praskriejančių pasaulių fragmentai sugula žiūrovui perskaitomomis ir atpažįstamomis istorijomis“.
Pranešime pažymima, kad Vokietijoje gyvenančios kaunietės menininkės P. Gilytės ekspozicijos „Egzoplaneta“ pagrindą sudaro pernai Klaipėdoje sukurta nauja stabdyto kadro žvakučių animacija. Uostamiesčio angaruose gimę vaizdai paremti šviesos srautų judėjimu mieste, atspindžiais vandens paviršiuje bei numanomomis kosminėmis trajektorijomis, kurias menininkė lygina su kasdienine žmonių veikla. Klaipėdą menininkė vaizduoja tarsi visatos uostą bei rezervuarą, į kurį suteka visos upės, iš kur kyla kosminiai laivai ir krenta žvaigždės (garso takelį sukūrė Donatas Bielkauskas-Donis, komponuodamas uosto ir darbo aplinkos garsus jūros fone).
L. Liandzbergis pristatydamas savo parodą „Following Myself“ sako: „Tapo svarbu grįžti prie natūros ir labiau patyrinėti akimirkos svarbą, rasti ženklą ar simbolį, įprasminantį realią gyvenimo situaciją. Konkrečios vietovės ir tikri paveikslų veikėjai šiuo metu man yra įdomesni už surežisuotas ar sukonstruotas fikcijas. Darbuose buvo svarbu surasti tinkamą santykį, pagauti ir perteikti akimirkos efemeriškumą paprastose situacijose.“ Daugelyje šio autoriaus naujosios serijos paveikslų ryškėja fotografijos įtaka.
A. Valiaugos meno projektas „Žiūrintys į horizontą“ (apie save, kitus ir 10-ojo dešimtmečio fotografiją) yra vystomas naudojant 1993-2000 metų sukauptą fotografijų archyvą, kartu su Alfredu Simonavičium fotografuojant modelius grožio konkursams („Mis Lietuva“, „Mis egzotika“ ir kitiems), taip pat – muzikos atlikėjus, politikus ir visuomenės veikėjus. Projekto pavadinimas yra metaforiška nuoroda į fotografavimo procesą, kuomet modelio yra prašoma sutelkti dėmesį žiūrint į tolį (kad geriau atrodytų), o taip pat – ir į kūrėjų kartą, kuri taip ir liko viltingai laukti permainų.
