Meilės Lietuvai jausmas užaugo tėvų namuose

- Skaitydamas jūsų kūrinius, klausydamas kupinų meilės gimtajai kalbai ir savai šaliai jūsų pasakojimų, visuomet pajuntu ne tik susižavėjimą ir pagarbą, bet taip pat - nuostabą bei pavydą: kaip žmogus, gimęs ir augęs ne Lietuvoje ir visą savo vaikystę Lietuvos net nematęs, įstengia ją mylėti, ir mylėti karščiau nei daugelis čia gimusių ir augusių žmonių, Lietuvą laikančių visų savo gyvenimo nelaimių priežastimi ir tvirtinančių, kad Londone po tiltu yra laimingesni nei savo Tėvynėje?

Todėl noriu paprašyti, kad prisimintumėte save nuo mažų dienų - kas ir kokiais būdais jus užkrėtė lietuvybe (tėveliai? mokytojai? anų kraštų asmenybės?), ką jums (vaikui) reiškė žodis „Lietuva“ (gamtą? istoriją? kultūrą?) ir kodėl rinkotės likti lietuvaite, nors pragmatiškai kalbant, vadintis lenkaite gyvenant Lenkijos teritorijoje jums juk „būtų apsimokėję“ kur kas labiau?

- Su šiuo „užkratu“ žmonės gimsta, bet tai nereiškia, kad kiekvienas užsiaugins meilės tėvynei jausmą, nes šiam, kaip ir kitiems daigams, turi būti palanki dirva. Man pasisekė: mano tėvų namuose buvo visko, ko reikia, kad vaiko sąmonėje augtų priklausomybės tai, o ne kitai tautai jausmas. Nuo užgimimo dzūkiškos šnekos dūzgesys, sutrinti, papilkėję „Lietuvių liaudies pasakų“, kurias man skaitydavo trys vyresnės seserys, puslapiai, glėbyje Rainio ar Murkio teikiamas katiniškas saugus švelnumas, prie siuvamosios mašinos dienų dienom sėdinčio tėvo niūniuojamos dainos, ypač toji „Guli kareivėlis šilely nušautas“... o paskui pasakojimai apie Kauną, kur tėvas mokėsi siuvėjo amato, apie turtingus prieškario Lietuvos ūkininkus, pas kuriuos jis užsibūdavo tol, kol visą šeimyną „apsiūdavo“, apie tuos visus kareivėlius, partizanus, kurie ne tik dainose galvas padėjo, bet ir mūsų krašte, ir visoje Lietuvoje. Vėliau akiratis plėtėsi - klausiausi kalbų ir dainų mūsų giminaičių, kaimynų šeimose, mokykloje mokiausi bendrinės lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, liaudies šokių, Lietuvos istorijos, geografijos ir t.t. O kur dar anuomet man, vaikui, magiškasis žiniasklaidos poveikis: mūsų namuose, kaip kad ir, tarkim, poeto Stasio Stacevičiaus, nuolatos grojo arba kalbėjo radijas, tik jau ne lempinis, bet jis buvo labai svarbus, nes tėvas sėdėjo prie jo ausį prikišęs ir gaudė „Amerikos balsą iš Vašingtono“ ar kokią „Laisvąją Europą“, o paskui ilgai ir karštai buvo aptarinėjamos išgirstos naujienos su kaimynais prie kortų ar stikliuko: vieni burnojo, kiti dūsavo, treti šluostė ašarą. Ir vis dėl Lietuvos. Esu tos kartos žmogus, kuris dar prisimena vakarojimus prie žibalinės lempos, Graudžių verksmų giedojimą prieš Velykas. Kai gretimame Vaitakiemio kaime anksčiau nei mano gimtuosiuose Seivuose įvedė elektrą, lėkdavau vakarais pas ten gyvenantį dėdę žiūrėti per TV „lietuviškos pasakutės“, žiūrėti LIETUVOS, tos šalies, apie kurią, kaip kokį stebuklingą pasakų kraštą, šitiek buvau girdėjusi, kurios tuo metu uždraustą Tautišką giesmę mama audė ir audė iš lininių siūlų, papuošdama jį Vyčiu, įrėmindama lietuviškais ornamentais, o paskui tuos abrūsus įvairiausiais keliais išsigabendavo giminės ir bičiuliai į užjūrius, kad ne tik mūsų krašto lietuvių, bet ir kiekvienuose emigrantų namuose kaip kokia vizitinė kortelė kabėtų ant sienos.

Taigi pasaulis vėrėsi dvejopai: tas, kurį jaučiau savo lizde, lietuviškas - prigimtinis, jaukus, įgytas su motinos pienu, o gal ir per kraują perduotas, paskui atsivėręs su savo istorija, kultūra, miestais ir gamta, ir tas antrasis - išorinis, privalomas - su valstybės, kurioje teko gimti, įstatymais, kalba ir papročiais - lenkiškas. Bet apie šį savo dvilypumą, apie nuo mažens natūraliai priimtą dvikalbystę ir dviejų kultūrų įtaką esu daug rašiusi, ypač eseistikos knygoje „Mūsų poetas“, kurią išleido Naujoji romuva 2012 metais, todėl nesikartosiu.

Aš nesirinkau nei šalies, nei tautybės. Mane pasirinko. Tėvas turėjo savo nesugriaunamą mitą apie Viešpaties planus, kuriuose kiekviena siela turi jai numatytą laiką ir vietą, bet kartais, gal Visagaliui prisnūdus, iššoka kokia viena kita ne į tą šimtmetį, o gal ir tūkstantmetį, ne į tą trobą, šalį ar kontinentą ir prasideda sumaištis, kyla karai ir nelaimės, nes paklydėlė turi kažką išstumti iš jai nepriklausančios vietos arba tą vietą išlaikyti, kai vėliau kas nors teisėtas į ją nusileidžia, o gal šitaip privalo atkentėti už tėvų ar senelių, prosenelių padarytas nuodėmes... Pacitavau pati savo tekstą iš spaudai rengiamo romano. Ne Lietuva kalta dėl visų gyvenimo nelaimių, nebus tie žmonės laimingesni Londone po tiltu... Juk nieko naujo nepasakysiu primindama, kad laimė - vidinė žmogaus būsena. Kas neranda savęs, tas leidžiasi kitų žmonių arba laikmečio vėjų stumdomas vis kita kryptimi, pasidaro piktas, nelaimingas, ieško kaltų. Gilbertas Kitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) yra pasakęs: „Visokios laimės matas yra dėkingumas“. Ir ne vien jis taip manė - daugelis poetų ir mąstytojų šlovino dėkingumą kaip raktą į laimingą gyvenimą. Tokiems po Londono, Oslo ar Dublino tiltais sėdintiems lietuvaičiams siūlyčiau peržiūrėti savo vaikystės nuotraukas ir tada daugelis jų nustebs suvokę, kad iš tų užfiksuotų gyvenimo gimtinėje akimirkų jie galėtų parašyti džiaugsmo biografiją. Prisiminkime Hermaną Hesę (Hermann Hesse), kuris pasakoja, kaip sugebėjo net ir kalėjime sėdėdamas laimingas kaip vaikas žaisti pasaulio sukūrimą ir nutapyti ant kameros sienos peizažą: „Į šį peizažą įėjo kone viskas, kas gyvenime man teikė džiaugsmo - upės ir kalnai, jūra ir debesys, derlių dorojantys valstiečiai ir aibė kitų gražių dalykų. O paveikslo viduriu ėjo mažytis traukinys“. Į tą traukinį Hermanas galiausiai „įsėda ir išvažiuoja“ ten, kur nori...

Taip, aš dažnai mąstau apie tai, kas dedasi Lietuvoje, piktinuosi, apgailestauju, nepritariu, pasibaisiu, bet vis tiek širdies gelmėje labai aiškiai žinau, kad laimingiausia esu ten, kur privalau būti. Bandžiau gyventi svetur ir žinau, kad nors ir patogiau, sočiau, prabangiau ten gyvenčiau, bet nebūčiau laimingesnė, netekusi įprastinių, ne tik prie odos ar akių, bet pirmiausia - prie sielos - prilipusių kvapų, spalvų, peizažų, žmonių mąstymo, įprastinių santykių, kasdienių įpročių, o jau ypač lietuvių kalbos, kuri nuo vaikystės mane yra užbūrusi kaip kokia stebuklinga muzika. Beje, daug apie visa tai esu parašiusi savo romane „Baltų užtrauktukų tango“. Taigi esu dėkinga už man skirtą Lietuvą tokią, kokia ji yra, ir laiką joje, ir visa, ką darau, ką rašau, ką sugebu nuveikti norėčiau, kad būtų kaip padėka Kūrėjui, kaip mano nuolatos rašoma džiaugsmo biografija. Pritariu vienai žymiausių Vokietijos psichoterapeučių Christai Meves, kuri sako, kad „kiekviena kultūra prasideda nuo dėkingumo. Tik dėkingam pažįstamas įsipareigojimas perteikti toliau tai, ką gauna“.

- Kokią Lietuvą buvote nusipiešusi savo širdyje, gyvendama užu sienos, ir kaip smarkiai ji skyrėsi nuo tos, kurią suradote atvykusi į Vilnių studijuoti žurnalistikos? Ypač smalsu - kaip skyrėsi patys lietuviai nuo jūsų įsivaizduotų? Nešokiravo įspūdis, kad esate didesnė Lietuvos patriotė už daugelį jų?

- Atvažiavau kupina smalsumo: ar Lietuva tokia, kokią regėjau TV ekrane, ar tokia, apie kokią kalbėjo tėvai ir visi aplinkiniai - pavergta, ištremta, persekiojama, įbauginta. Po margų Lenkijos miestų pribloškė Vilniaus pilkumas - jokių spalvotų iškabų, viskas nuobodžiai vienoda - tarsi būtų pasibaigęs spalvotas filmas ir vėl grįžčiau į senąjį kiną. Bet greitai šį niūrumą atpirko gamta, žali skverai ir parkai, raudoni stogai ir ryškūs bažnyčių bokštai. Na ir, žinoma, kiekviename žingsnyje girdima lietuvių kalba. Tačiau paradinis, propagandinis fasadas kaipmat subyrėjo, M.K.Čiurlionio karaliai, laikantys delnuose mano išsvajotą pasakų šalį, pasitraukė į kūjo ir pjautuvo šešėlį.

Nenuostabu, kad mano bendraamžiai apie Lietuvą nekalbėjo, vieniems gal ji visai nerūpėjo, kiti bijojo, treti plaukė pasroviui ir tiek. Uolūs patriotai sėdėjo KGB rūsiuose arba Sibire. Mažiau uolūs kentėjo ir tylėjo. Drąsesni nebijojo pasinaudoti ir manimi (gabenau jiems įvairiausią Lietuvoje neprieinamą literatūrą), į svečius mane kvietėsi Nijolės Sadūnaitės giminaičiai, prašė, kad perduočiau žinias apie jos įkalinimą, apie Katalikų bažnyčios kroniką. Tačiau dauguma mano bendrakursių buvo paprasti sovietiniai vaikai, nieko nežinantys apie tremtis, kalėjimus ir santvarka nepatenkintus savo tautiečius. Turbūt savaip ir jie mylėjo Lietuvą, nors apie tai nebuvo kalbų. Kur kas daugiau susidomėjimo jiems kėlė uždrausti Vakarai. Aš jiems irgi buvau ta, kuri galėjo atvežti iš „užsienio“ žurnalų, gražesnių drabužių, plakatų, plokštelių ir t.t. Vis dėlto mane labai šokiravo vyresnieji, į „pareigingas“ operatyvines grupes susibūrę kolegos, įsiveržiantys į „fuksių“ kambarį viduryje nakties ir labai uoliai, su pasimėgavimu darantys kratas spintelėse, lovose ir paloviuose, ieškantys draudžiamos literatūros ir pan. Įdomiausia, kad kai kurie iš aistringiausių mano kambario tikrintojų, grasinančių išmetimu iš universiteto, šiandien užima labai aukštus postus...

Reikėjo prie daug ko priprasti, išmokti laikyti liežuvį už dantų, išmokti budrumo ir atsargumo, nes niekad nežinojai, kieno nuoširdumas tikras, o kas tik apsimeta tavo drauge, tavo bendraminčiu. Ir vis dėlto esu dėkinga likimui, kad sutikau kur kas daugiau gerų žmonių, su kuriais bičiuliaujuosi iki šiol, nei uolių sovietinio režimo tarnų. Taip, buvo ir tokių, ypač universiteto užsienio reikalų skyriaus viršininkė visus penkerius metus atkakliai nuodijo man (ir ne tik man) gyvenimą. Lig šiol tas Centrinių rūmų sparnas, kur ši ponia sėdėjo, man atgrasus. Bet apie tai jau irgi esu rašiusi apsakymų rinkinyje „Rugių laukas“ ir nesikartosiu. Geriau su malonumu prisiminsiu mūsų - punskiečių studentų - rėmėją ir gynėją tuometinį rektorių Joną Kubilių, Istorijos fakulteto prodekaną Sigitą Jegelevičių, kuris ne kartą yra išgelbėjęs mane (ir ne tik mane) nuo saugumo kėslų, ir kuris bene vienintelis iš man žinomų, išdrįso po Nepriklausomybės atgavimo prisipažinti, kad bendradarbiavo su sovietiniu saugumu.

- Turėjau progą klausyti jūsų kalbančios gimtąja tarme. Nustebau - daugelio tokių tarmiškų gramatinių formų, dalies žodžių Lietuvoje vešinčiose tarmėse nebuvau sutikęs. Būkit maloni, pavardinkite keletą žodžių, posakių, kuriuos mielai pridaigintumėte prie bendrinės lietuvių kalbos, kokių Lietuvoje neišsaugotų lietuvių kalbos turtų (ten dar gyvuojančių) jums labiausiai gaila?

- Punsko krašto dzūkų tarmėje daug polonizmų, daug keistokų darinių, atklydusių iš lenkų, gudų, vokiečių kalbų, bet man ji vis tiek labai graži. Džiaugiuosi, kad dar jos nepamiršau (nors ir nedažnai turiu progos kalbėtis su savo kraštiečiais) ir galiu vos išgirdus telefone, pvz., sesers balsą, automatiškai „persijungti“ iš bendrinės kalbos į mūsiškę. Kokie tie mūsų ypatingi turtai? Galiu pateikti keletą žodžių, kurių turbūt nerasime DLKŽ: vindelis (verpimo ratelis), šliobė, šliobukė (suknelė), vencas (velnias, pvz.: ale matai, tas vakiozalis juodas kap vencas), dikčai (daugokai, pvz.: užėj debesys (vienaskaita) ir dikčai palijo), atsavui (atskirai, pvz.: kodia tep atsavui stovit?), liūliukas (mažas vabzdys, pvz.: kap cik atšyla, tai visoki liūliukai landzoja), pelavinos (pjuvenos, pvz.: kraizų palaisim ir bus pelavinų), braverija (netvarka, pvz.: stuboj baisi braverija - cik žalco brokas), morkvė (morka), giedorauc (giedoti), antaitė (antis, pvz.: sanovėj tokių margų antaitių turėjom) ir daugybė kitų. Yra nemažai reikšmės dialektizmų, kurie būdingi tik mūsų tarmei, pvz. „skruostai“ reiškia antakius (to bernaico skruostai juodzi juodzi), „veidai“ reiškia skruostus (jos veidukai tuoj inraudo), „kulnai“ reiškia kelius (atėj in bažnyčų ir puolė an kulnų), „mergšė, mergšukė“ - mergaitė ir t.t. Man labai gražus archajiškas kai kurių bendrinių žodžių tarimas: vanduoj (vanduo), akmuoj (akmuo), šuoj (šuo), jiej (jie), aniej (anie), suvėsc (suėsti), suvuosc (suuosti), vuodas (uodas), jylgas( ilgas) ir pan. Mes tariame ne „jis“, o „is“, pvz.: aba tu, abu is gali maucis tų ausuočinį kepurį, arba: is moka aukščynokas plaukc (ant nugaros). Argi ne gražiai pasakoma apie lėtai ateinančias moteris: abidzvi atpūravo ciesiai per balų (per pievą) arba: akšy čianajus (čia), ca daug vuogų. Mes ir gegutę vadinam degute, ir gegužę degužiu (degužį ainam litanijos giedoc), ir lietus Punske ne lyja, o drėkia, auga ne dilgėlės, o dzirgelės, obuoliai ne kybo ant šakų, o karaliuoja, saulė ne teka, o isiplėtoja, žmogus žiūri ne akis išvertęs, o išpelojis...

- Esate minėjusi, kad jūsų asmeninė „Tėvynės ieškojimų“ istorija - nelyg į išvirkščiąją pusę išversta Česlovo Milošo egzilio drama. Manyčiau, kad tam tikru aspektu jam buvo lengviau nei jums - gyvenant toli už vandenyno bent jau neteko laviruoti tarp dviejų tautų konfrontacijos ir itin užaštrinto mūsų kraštuose „savų“-„svetimų“ klausimo. Jums turbūt teko patirti nuoskaudų ir iš lenkų kaip lietuvaitei, ir iš lietuvių kaip Lenkijos augintinei?

- Taip, vaikystėje man, kaip ir kitiems mūsų krašto žmonėms, teko patirti nemalonių užgauliojimų vien todėl, kad esame lietuviai, bet šiandien matau ir visai neblogą šio dalyko pusę -  tai padėjo man išsiugdyti tam tikrą tautinį atsparumą. Po Nepriklausomybės atgavimo atsivėrusios sienos ir bendra Europos Sąjungos rinka leido žmonėms arčiau susipažinti ir užmegzti prekybinius, verslo santykius, kuriuose tautybė tampa beveik nesvarbi. Tačiau norėčiau prisiminti kitką: grįžusi iš Vilniaus po studijų dirbau Suvalkų savivaldybėje atstovės spaudai padėjėja. Kai sutikusi koridoriuje kitame skyriuje dirbantį lietuvį pakalbėjau su juo lietuviškai, jis kaipmat buvo viršininko iškviestas ir griežtai įspėtas, kad valstybinėse įstaigose kalbama tik valstybine - lenkų - kalba. Taip yra iki šiol. Punsko licėjaus mokytojai (visi lietuviai) susirinkę į bet kokį posėdį kalba tik lenkiškai, nes tai valstybinė, o ne privati mokykla. Jau nekalbu apie oficialios kalbos būtinumą Punsko valsčiaus posėdžiuose ar kitoje viešoje veikloje. Jeigu lietuvis ar kurios nors kitos tautybės žmogus, dirbantis valstybinėje Lenkijos įstaigoje, elgtųsi taip, kaip elgiasi ponia Cytacka Lietuvoje arba kiti mūsų aukšto rango politikai, atvirai pasisakantys, kad pritaria kolorado vabalams, būtų atleistas iš darbo per vieną dieną po incidento. Ir tai būtų teisinga. Jeigu eini Valstybės tarnautojo pareigas, gauni algą iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai privalai kalbėti valstybine kalba, gerbti tos valstybės įstatymus ir ne tik jų laikytis, bet ir rodyti deramą pavyzdį eiliniams piliečiams. Ir vėl grįšiu prie elementaraus dėkingumo: esame Lenkijoje gimę lietuviai, žinome, kad beveik keturiasdešimt milijonų Lenkijos mokesčių mokėtojų išlaiko vieną Punsko Kovo 11-osios licėjų, Punsko Dariaus ir Girėno gimnaziją ir pagrindinę mokyklą, Vidugirių pagrindinę mokyklą bei padeda išsilaikyti Seinų „Žiburio“ gimnazijai, teikia paramą „Aušros“ žurnalui. Taigi už visa tai mes esame dėkingi šaliai, kurioje gyvename ir kurios piliečiai esame, ir, be jokios abejonės, privalome puikiai mokėti lenkų kalbą ir kalbėti ja valstybinėse įstaigose.

Pustrečio milijono Lietuvos gyventojų išlaiko daugiau kaip 120 lenkiškų mokyklų, spausdina visus vadovėlius lenkų kalba (lenkų mažumos švietimo sistemą Lietuvoje net ir pasauliniu mastu galima vadinti gana unikalia, nes Lietuva yra vienintelė už Lenkijos ribų valstybė, kurioje lenkai turi švietimą nuo darželio iki universiteto), finansuoja daugybę lenkų leidinių, organizacijų ir t.t. Keista, kad iš Varšuvos atvykusi Lenkijos instituto direktorė dr.Malgožata Kasner (Malgorzata Kasner) sugeba puikiai, taisyklingai kalbėti lietuviškai, o daugybė Vilniaus krašte valstybinėse Lietuvos institucijose dirbančių vietos lenkų kalba, švelniai tariant, keistoka lietuvių kalba... Posėdžiai ten valstybinėse Lietuvos mokyklose vyksta lenkiškai, nebent į lituanistes, kurios nesupranta lenkiškai, kreipiamasi lietuviškai. Įdomiausia, kad ne tik lenkų, bet ir valstybinėse muzikos ar dailės mokyklose švenčių proga pasisako koks nors kunigėlis tik lenkų kalba - sėdi atžalų tėvai lietuviai ir „karpo ausimis“, nes nieko nesupranta, kas kalbama. Apie tai, kad trūksta lietuviškų mokyklų ir vaikų darželių (parašiau ir negaliu pati atsistebėti šio fakto absurdiškumu: Nepriklausomoje Lietuvoje lietuviai neturi kur mokytis lietuviškai!) net nekalbėsiu, nes iš karto būsiu daugelio modernių lietuvių-eurpiečių išjuokta kaip nacionalistė, „Vilnijos draugijos“ idėjų skleidėja...

Taigi žinodama iškalbingus faktus, be jokių komentarų, matau tik vieną - politinę - problemą: duodama žalia šviesa žmonėms, kurių užduotis - kiršinti mūsų tautas, nuolatos surasti priežastį, dėl kurios galima būtų iš naujo ir iš naujo kelti konfliktus, nepasitenkinimą, pateikti melą ir šmeižtą taip, kad sukeltum kuo didesnę eilinių piliečių neapykantą. Mano gimtuosiuose Seivuose gyveno kur kas daugiau lenkų nei lietuvių, bet tarp mano tėvų ir kaimynų NIEKADA nebuvo jokių tautinių konfliktų. Lietuvoje, kiek man teko keliauti su paskaitomis po Vilniaus kraštą, vietos žmonės irgi gyvena taikiai, draugiškai. Nes jie vieni kitus pažįsta, mato iš arti ir supranta, kad ne tautybė nulemia žmogaus „kokybę“. Bet kai apie kitos tautos žmones susidarai įspūdį tik iš to, ką rašo spauda ar rodo TV programos, tai imi tikėti, kad mūsų šalyje lenkams viskas yra draudžiama, jie neturi jokių teisių... O jeigu pasiskaitytumėte Lenkijos spaudą, - iš viso plaukai pasišiauštų - baisesnių už lietuvius lenkų engėjų visame pasaulyje nėra. Ir kai eilinis žmogus gauna tik tokią tikslingai brukamą „priešo“ charakteristiką, jam natūraliai kyla neapykanta ir pasipriešinimas. Kam tai naudinga - aiškinti nereikia. To nereikia aiškinti ir bendraujant su Lenkijos kultūros žmonėmis, su rašytojais, poetais, kurie atvyksta į Vilnių, arba su kuriais susitinku Lenkijoje - jie puikiai suvokia, kas ir kodėl finansuoja visą šią propagandą ir kokie yra tų finansuotojų tikslai. Tačiau kartais tenka pasiaiškinti kitus dalykus, kurie jiems yra, kaip sako Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) Tėvynės ieškojime, sunkiai suvokiami: „Suprantu, kad lenkų skaitytojui visada sunku įlįsti lietuvių kailin ir suvokti, ką jie turi galvoj keikdami Liublino uniją, kuri lenkų vadovėliuose vaizduojama kaip tikra geradarystė. Aukštesniųjų klasių pasidavimas lenkų kultūros įtakai ir Didžiosios Kunigaikštystės sostinės sulenkinimas jiems atrodė neverti protestų: ir kodėl turime skirti tokį dėmesį kalbai? O vis dėlto turime skirti, ir iš vienos pusės slavų, iš kitos vokiečių apsuptos Lietuvos atveju kalba tapo paskutiniu tapatybės žymeniu, kaip religinės apeigos šiandieniniams Šiaurės Amerikos indėnams. Lietuviai jautėsi lyg paskutiniai mohikanai, ir ne veltui Oskaras Milašius vadino juos „Europos raudonodžiais“. Kažkur jau esu sakęs, kad naujųjų laikų Lietuvą pagimdė ne istorija, o filologija; iš tiesų sunku įsivaizduoti didesnę negu lietuvių meilę vos išlikusiai kalbai, per kurią reikėjo susigrąžinti atimtą, kita kalba atpasakotą praeitį“.

Taigi kiekviena proga vyksta diskusijos apie tai, kaip statyti susikalbėjimo ir gero sugyvenimo tiltus, kaip tęsti Oskaro Milašiaus, Č.Milošo, Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) idėjas ir veiklą, atrasti visa, kas buvo geriausia, sektina mūsų bendroje praeityje, ir kurti geros kaimynystės, o ne naujų karų istoriją.

- Dvi dešimtys Lietuvos Nepriklausomybės metų, pakirtusios lietuvių tautinę savimonę, įrodė, kad meilė Tėvynei, pasirodo, visai nėra įgyjama drauge su krauju, kalba ir motinos pienu - reikalingos taip pat pačios Tėvynės pastangos - formuojamas požiūris į savąją šalį, auklėjimas, švietimo metodikos ir t.t. Ko patartumėte imtis Lietuvai, kad jos piliečiai mylėtų savo šalį ir didžiuotųsi sava tautybe?

- Patarčiau pasimokyti iš lenkų patriotizmo, tautinio orumo ir pagarbos savo gimtajai kalbai, savo šaliai. Norėčiau papasakoti anekdotinę situaciją. Pirmą kartą nuvykusi į Torontą pas savo giminaičius, išėjau nupirkti lenkų parduotuvėje lietuvių mėgstamų maisto produktų. Einu gatve ir staiga močiutė kreipiasi į mane lenkiškai, klausdama gatvės, paskui kitas žmogus užkalbina lenkiškai, ir dar kartą, ir dar kitas... Sugrįžusi klausiu saviškių: kaip čia yra? Ar man ant kaktos parašyta, kad moku lenkiškai? Juk čia Torontas, o ne Varšuva!? Po visą pasaulį daug keliaujantys giminaičiai paaiškino: lenkas net ir dykumoje sutikęs kupranugarį pirmiausia jį užkalbintų lenkiškai, o jau jeigu tas neatsakytų, tai kreiptųsi kita - „kupranugario“ - kalba.

Lietuviai, vos pervažiavę sieną su Lenkija, savo gimtąją kalbą „pamiršta“ ir laužo liežuvį kaip išmanydami visomis kitomis kalbomis, sukeldami kitiems daug juoko ir pašaipų. Ypač apmaudu ir liūdna buvo stebėti, kaip Nepriklausomybės pradžioje Lenkijos žiniasklaida tyčiojosi iš kažką lenkiškai lemenančių, į Varšuvoje vykusius aukščiausio lygio politikų susitikimus atvykusių litvinų... Kaip mus ir mūsų kalbą gali gerbti kiti, jeigu mes patys jos gėdijamės ir negerbiame? Žinoma, reikia mokytis užsienio kalbų ir kalbėti jomis ten, kur mūsų kalbos nesupras arba kur reikalaujama mokėti bent jau angliškai, bet kai girdi į Punską atvykusius lietuvius, bandančius kalbėti lenkiškai - pasidaro ir graudu, ir juokinga.

Su didele pagarba žiūriu į mūsų emigrantus (nesvarbu, pokario ar iš Lietuvos išvykusius po 1990 metų), kurie sunkiai dirbdami padėjo ir padeda savo artimiesiems sočiau gyventi Lietuvoje, kurie išlaikė gimtąją kalbą, surado laiko ir lėšų išmokyti jos savo vaikus, o vaikai - anūkus, kurie buriasi į bendruomenes ir stengiasi išlaikyti lietuviškas tradicijas, dainuoti lietuviškas dainas, domisi Lietuvos kultūriniu ir politiniu gyvenimu. Kai pabūni tokiose lietuviškose salelėse svetimuose kraštuose, supranti, kiek daug Lietuvos yra už jos ribų ir dažnai ji daug didesnio patriotizmo kupina nei ta nuo amžių esanti prie kokių nors Trakų ar Kernavės. Kaip jau minėjau, mes gimstame su „užkratu“, bet nuo tėvų, mokytojų, žiniasklaidos priklauso, ar tas geras, prigimtinis užkratas įsišaknys mūsų sąmonėje. Mes nei geresni, nei prastesni už kitas tautas, taigi nebūtina kiekvieną dieną kalti vaikams į galvas, kad esame karalių, kunigaikščių, didvyrių tauta, nebūtina eskaluoti vien istorijos apie mūsų protėvių valstybę, plytėjusią nuo jūros iki jūros. Kiekviena šalis turi pasididžiavimo vertų ir labai gėdingų istorijos puslapių. Pasaulis visada turėjo šviesiąją ir tamsiąją pusę, bet juk žmogus nuo amžių troško tobulėti, siekė darnos, taikaus ir ramaus gyvenimo. Užtektų to, kad liautumės menkinti savo valstybę, savo Tautą, jos istoriją, oriimdami ją tokią, kokia yra, liautumės atsiprašinėti net ir už nepadarytas nuodėmes, nuolatos pritarti bet kam, kas tik pradeda spardyti į mūsų vartus ir, kaip jau irgi minėjau, pradėtume kurti ne tik savo asmeninę, bet ir savo šalies džiaugsmo biografiją. Pamąstykime su dideliu dėkingumu apie mums skirtą laimę: mes mokame vieną seniausių išlikusių indoeuropiečių kalbų, ji tokia unikali, kad ją reikėtų įrašyti į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Gyvename nepaprasto grožio, poetų apdainuotam Europos mieste, kur kiekvieną rytą mus prikelia lakštingalos, gegutės ir volungės, kur visai po langais ganosi stirnos, šmirinėja lapės, per medžių šakas it serpentinai vinguriuoja voverės; maudomės švariuose ežeruose, kurių dugnu dar ropinėja vėžiai, saulės atokaitoje šildosi dėlės, ir iš šio miesto centro iki oro uosto - lango į pasaulį - vos 10-15 minučių, į traukinių stotį - dar arčiau, vilniečiui nuvažiuoti į vieną įdomiausių pasaulyje teatro spektaklių (kur jūs regėjote, kad toks nedidelis miestas turėtų tiek talentingų, garsių režisierių, solistų, artistų?) ar modernią biblioteką - vos keli ar keliolika kilometrų. O jeigu pažvelgsime už Vilniaus ribų į Aukštaitijos ežerus, Dzūkijos miškus, Žemaitijos kalvas, į mūsų kurortus prie Baltijos? Ar tai ne perlas? Ar žmonės apskritai kada nors susimąsto, kokie gamtos, istorijos, kultūros lobiai jiems skirti čia, Lietuvoje už ačiū? O kad yra godumo, neteisybės, daug akiplėšiškai per kitų galvas lipančių, viską vien tik dėl savo materialinės prabangos darančių žmonių, tai ir mūsų pačių „nuopelnas“. Mes patys nuo pat Nepriklausomybės atgavimo dienų rinkome į valdžią ne padorius, sąžiningus žmones, o korumpuotą sovietinę nomenklatūrą, tai dabar ir „džiaukimės“ savo sprendimų vaisiais. Mes patys užsiauginome plėšrius, turtų ištroškusius vaikus, kurie dėl savo materialinės naudos be jokių skrupulų gali sudarinėti koalicijas su nusikaltėliais, buvusiais saugumiečiais, Lietuvą atvirai niekinančiais individais, gali priimti įstatymus, nuvarančius tautiečius į visišką skurdą ir neviltį, nes skambiai eskaluojama demokratija pašalina bet kokią asmeninę atsakomybę ir pateisina visus jų sprendimus. Ar žinote, koks dabar populiariausias bet kurio valdininko atsakymas? „Nepatinka? - eik į teismą“. Jie puikiai žino, kad iš tūkstančio nuskriaustų vienas gal ir nueis į teismą, o visi kiti susitaikys su akivaizdžia neteisybe. Ir štai tas taikstymasis, tas nuolankumas yra puiki terpė klestėti nusikaltėliams, korupcijai, melui. Išmokykim vaikus nebijoti garsiai sakyti tiesą, išmokykim juos pilietinio aktyvumo, išguikime iš savo sąmonės prisitaikėlišką sindromą, tą lietuvišką „atsargumą“, kuris gali pakenkti geram vardui, karjerai, kišenei. Bent jau sudarinėdami vaikams literatūros, istorijos vadovėlius liaukimės pataikauti vis naujo plauko madoms, direktyvoms ir baikime kišti savo atžaloms visokio plauko abejotinos vertės autorius, pseudoasmenybes. Gal geriau į privalomos literatūros sąrašą įrašykime senovės graikų, romėnų mąstytojų veikalus, Jurgio Giedraičio, Algirdo Juliaus Greimo, Zygmunto Baumano pamąstymus, Č.Milošo „Tėvynės ieškojimą“ ar „Gimtąją Europą“ ar bent jau „Pakelės šunytį“, kuriame jis aiškina, kad, pvz., kilnumas yra „sąmoningai, nesiginant išstatyti save žmonių pajuokai“. Ar daug tokių drąsių atsiras tarp mūsų? Ar ne laikas kalbėti vaikams, kad pasiseks arba nepasiseks jų gyvenimas, priklauso ne nuo išorinių santykių, ne nuo jų būsimų pajamų, turtų, lojalumo Briuseliui, Maskvai ir t.t., bet nuo jų požiūrio į gyvenimą. Ar nereikėtų išaiškinti, kad sėkmės lydimas žmogus nebūtinai turi sėdėti parlamente, kad laimingas yra tas, kuris su ramia sąžine gula ir keliasi, dorai užsidirba duonai ir nesitaiksto su blogiu? Ar ne laikas atsipeikėti ir pradėti kalbėti ne tik apie toleranciją visoms kitoms tautoms, mažumoms, bet ir pagarbą savajai? Ar Kovo 11-ąją dalyvaudami iškilmingoje eisenoje, pagerbdami taip sunkiai išsikovotą laisvę, jau esame "naciai", netolerantiški Lietuvoje gyvenantiems lenkams, rusams, žydams ir kitų tautų žmonėms? Juk tai mūsų visų Nepriklausomybės diena ir visi piliečiai turėtų kartu džiaugsmingai žygiuoti.

- Sakiau, kad nenoriu, jog mudviejų pokalbis virstų „žibalu į ugnį“ dviejų tautų santykiuose, bet labai smalsu - ką manote lenkiškų raidelių klausimu lietuviškuose pasuose? Lenkija teigia identišką galimybę suteikusi Lenkijos lietuviams. Tai tiesa?

- Turiu prisipažinti, kad į kiekvieną tautinio orumo klausimą reaguoju kur kas jautriau nei daugelis mano bendraamžių, gimusių ir augusių Lietuvoje. Ir kartais jie manęs nesupranta, nesupranta mano nuogąstavimų, pasipiktinimo politikų neveiklumu ar veidmainyste sprendžiant visų pirma Lenkijos ir Lietuvos problemas. Man darosi nejauku žinant, kad jau nėra nei Č.Milošo, nei J.Giedraičio, kurie nuolatos „budėjo“, sekė Rytų ir vidurio Europos valstybių santykius ir, iškilus bet kokiems nesutarimams, principingai, aiškiai išdėstydavo savo nuomonę. Ir į tą nuomonę, ypač J.Giedraičio, kurį lenkai vadino politiniu barometru, „autoritetu be dėmelės“, gerai įsiklausydavo. Ne veltui J.Giedraičiui mirus Č.Milošas rašė: „J.Giedraičio atkaklumo pastangomis lenkų psichikoje įvyko perversmas - jis ištisus dešimtmečius įrodinėjo, kol pagaliau mes supratome, kad rytuose Lenkija ribojasi ne su Rusija, bet su Lietuva, Baltarusija, Ukraina. Ir ne tik dabar, bet ir tada, kai tų valstybių nebuvo žemėlapyje.“ Nežinau, ar šiandien atsirastų kitas autoritetas, kitas Kunigaikštis, pelnęs tokią milžinišką ir Lenkijos politikų, ir žiniasklaidos, ir visos visuomenės pagarbą, kuris išdrįstų pakartoti J.Giedraičio žodžius: „Deja, sunku atsikratyti praeities. Patys esame to pavyzdys. Kalbant apie Lietuvą, reikia neužmiršti jos kompleksų Lenkijos atžvilgiu. Lietuviai vis dar baiminasi, kad galime atimti iš jų Vilnių, ir kiekvieną neatsakingą Lenkijos veikėjų pasisakymą traktuoja rimtai. Problemos išspręsti anaiptol nepadeda aiškiai antilietuvišką politiką vykdančios organizacijos. Kadangi jų veikla yra valdžios palaikoma, finansuojama, savaime suprantama, tai kelia lietuvių nepasitikėjimą... Kad dalis Vilniaus krašto lenkų vis dar gyvena laikinumo dvasia, o savąją Lietuvos pilietybę laiko netrukus išnyksiančiu nepatogumu, dėl to kalta ir Lenkija.“

Vis dėlto ne kaltinti, o ieškoti išeičių mums reikia ir todėl siūlyčiau įsiklausyti į asmenybių žodžius: „Tokie asmenys, kaip aš, - sako Milošas (tą pat galima pasakyti ir apie J.Giedraitį - B.J.), - yra naudingi tuo, kad sudaro „jungiamąjį audinį“ ten, kur tautinio lojalumo prieštaravimai, regis, yra nesutaikomi.“ Kad kuo daugiau Europoje būtų to „jungiamojo audinio“, santarvės ir susiklausymo, kuo dažniau laimėtų išmintis, o ne vien gobšumu ir pinigais grįsta politika.

Taigi to „jungiamojo audinio“ labai reikia ir sprendžiant lenkiškų raidelių rašymą lietuviškuose pasuose. Taip, lietuviai Lenkijoje gali rašyti savo pavardes lietuviškai. Pasinaudojo šia galimybe labai nedaug kas (tai beje, irgi liudija mūsų prisitaikėliškumą ir abejingumą). Kelios šeimos Punske ar Seinuose valdininkams nesukelia nepatogumų, jie jau moka užrašyti jų pavardes su diakritiniais ženklais. Pakeistos pavardės yra įrašytos į duomenų bazes. Pasikeitusieji sako, kad net jeigu ir nebūna techninių galimybių įrašyti jų pavardes lietuviškais rašmenis, tarkim, išrašant sąskaitą faktūrą, tai įstatymo numatyta tvarka valdininkas ar pardavėjas turi teisę įrašyti pavardę ranka. Blogiau būna, kai reikia kur nors savo pavardę pasakyti telefonu, pvz., rezervuojant Lenkijoje nakvynę ar pan. - tada iškyla daug keblumų.

Ar mes galime taikyti šią praktiką Lietuvoje? Pasvarstykime: keturiasdešimt milijonų gyventojų turinčioje Lenkijoje tautinės mažumos sudaro vos 1,2 proc. - gryni juokai. Gali maištauti, gali reikalauti - jų niekas negirdės. Jų kalbos niekada neužgoš ir nesumenkins lenkų kalbos. Lietuvoje gyvena 154 tautybių gyventojai. Didžiausią gyventojų dalį sudaro lietuviai (84,2 proc.), lenkai (6,6 proc.), rusai - 5,8 (proc.), baltarusiai - 1,2 procento. Taip skelbia Statistikos departamentas po 2011 m. gyventojų surašymo. Taigi lenkų ir rusų nuolatos kuo nors nepatenkinta koalicija vos 2,5 milijono gyventojų turinčioje šalyje sukuria tikslingą politinę problemą. Naivuoliams sakau - mes ne Šveicarija ir nesilyginkime su ja, nes mūsų kaimynų mentalitetas ir siekiai visiškai kitokie nei Šveicarijos kaimynų. Mes nuolatos patiriame politinį spaudimą, puikiai organizuojamą melo propagandą ir šios politikos puoselėtojų sąmonėje buvome ir esame viso labo, kaip sakė Č.Milošas, „maištaujančia Kauno vaivadija“.

Prisiminkime, ką jis rašė „Tėvynės ieškojime“: „Tarpukario Lenkija gyveno nesuvokdama ir to, kad ją ištiks pribloškiantis smūgis, ir to, ką apie ją mano kaimynai. Tai suprato atskiros asmenybės, kurios slėpė savyje kasandrišką nuojautą ir tiktai laukė neišvengiamybės. <...> Politiniai Oskaro Milašiaus veikalai leidžia išvysti anuometinę Lenkijos užsienio politiką tokią, kokią ją regėjo stebėtojas iš šalies. Jis šią politiką vertina griežtai, kildindamas ją iš lenkų mesianizmo. Pasisakydamas už nepriklausomą Lietuvą, kurią lenkai vadino "maištaujančia Kauno vaivadija", jis priešinasi Lenkijos ekspansijai į rytus, bet drauge aukštai įvertina sąjungų reikšmę šioje Europos dalyje, ypač Lenkijos sąjungą su Baltijos šalimis, kurią sudaryti trukdė Vilniaus klausimas. Šiuos jo publicistikos fragmentus skaityti ne visiems bus malonu, tačiau jie yra aktualūs kaip įspėjimas; tuo metu polemika su tariamu mesianizmu, vedama vardan tikrojo mesianizmo, iškelia optimistinę Jungtinių Europos Valstijų viziją, kuri bus realizuota po daugelio katastrofų.“

Oskaro Milašiaus pranašystės išsipildė, katastrofos jau praeityje, po pusės amžiaus trukusios sovietų okupacijos Lietuva, kaip ir Lenkija, tapo Europos Sąjungos nare. Nenoriu būti juodoji pranašė, bet įvykiai Ukrainoje liudija, kad istorija mėgsta kartotis. Taigi grįžtant prie pavardžių rašymo, šiandien pats optimaliausias sprendimas - kaip ir yra siūloma - lietuviškų pasų antrajame puslapyje vardą ir pavardę įrašyti lenkiškai arba rusiškai, arba vokiškai ir t.t. Šiandien kaip niekad tolerantiški privalome būti ne tik lenkų, bet ir rusų, baltarusių, žydų, vokiečių, kinų ir kitoms tautinėms bendruomenėms. Jeigu lenkai galės užsirašyti vardus ir pavardes savo raidėmis, tai ir kitų tautų žmonės neturėtų būti diskriminuojami. Kuo gi jie kalti, kad rašo ne lotyniškais rašmenimis?

Baigiant šią temą klausimas pamąstymui: užsienio šalyse gyvena apie 21 mln. lenkų, Jungtinėse Amerikos Valstijose, vienoje iš demokratiškiausių šalių pasaulyje, - apie 10 milijonų, Kanadoje - beveik milijonas, Europos Sąjungos šalyse dar apie 2 milijonus. Kodėl jų lyderiai ten nereikalauja, kad  pavardės pasuose būtų rašomos lenkiškai? Ar jie ten nesijaučia diskriminuojami dėl „iškraipytų“ pavardžių? Ar jų daug prastesnis tautiškumo pojūtis? O gal paprasčiausiai didysis brolis ten nefinansuoja tokių politinių akcijų ir neapykantos kurstytojų vykdomos kampanijos?

- Remdamasi savo gyvenimo patirtimi pasakykite, kiek žmogaus gyvenime apskritai svarbi yra tautinė savimonė, savosios Tautos, savosios valstybės samprata? Ir ką manote apie dabartinį - „europietiškąjį“ Lietuvos būvį ir ES darinį, užsibrėžtinai niveliuojantį ne tik „Tėvynės meilės“, bet net ir „Tautos“ sąvokas? Ar šiuo požiūriu ES neprimena mūsų gerai atmenamos Sovietų sąjungos? Kaip manote, ar imperijai pavyks sunaikinti tautų skirtybes, ar tos skirtybės greičiau suskaldys pačią imperiją?

- Imperija jau griūva. Ir ta griūtį inspiruoja didžiosios šalys. Vadinasi, joms atsibodo bendras katilas. Bet ne apie tai kalba. Priklausymas ES mums, kaip ir kitų mažų šalių piliečiams, yra Nepriklausomybės ir laisvės garantas. Tačiau mūsų politikų problema yra tai, kad jie nesuvokia, koks yra svarbus Lietuvos teritorinio vientisumo išsaugojimo klausimas, kad svarbiausias lietuvių tautos interesas šiuolaikiniame pasaulyje yra IŠLIKTI, išlikti šiuose vieninteliuose namuose su savo kalba, kultūra, vietovardžiais, papročiais. Istorija liudija, kaip negailestingai mes buvom užkariaujami, „apkarpomi“, okupuojami, stumdomi, iškeldinami, tremiami. Šiandien mums ir latviams teliko nedidelis baltiškojo arealo branduolys, tai ir saugokime jį kaip išmanydami: ir politikoje, ir mene, ir ateinančių kartų sąmonėje. Tik su savo unikalia kalba, savo tautiniu paveldu, originaliu mąstymu, tikėjimu, savita kūryba ir papročiais galim būti pasauliui įdomūs. Svetingai savo namų duris atveriantys „Europos raudonodžiai“ dar vis gali nustebinti artimesnius ir tolimesnius kaimynus, bet ne dailiai sušukuota, klusni, jokio savitumo neturinti, visose šalyse vienodomis frazėmis (pagal ES direktyvas) kalbanti, vieno sukirpimo gvardija.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“